Dideli vaikai

Nauji metai, naujos rezoliucijos sau, nauji užmojai ir siekiai, ania? Ir taip kiekvienais metais. Ir taip nuo kiekvieno pirmadienio, naujo mėnesio, naujo sezono. Kažko lauki, kažką vis sau pasižadi, kai ką uždraudi, apriboji, kažko sau leidi daugiau. Tiesa sakant, ne apie tai norėjau rašyti. Pakalbėkime apie norus ir savęs ribojimą norėjime. O gal teisingiau būtų rašyti ribojimą turėjime, įsigijime? Nes norėti kaip ir nedraudžiama, nežalinga. O gal yra kitaip? Praėjęs mėnuo man buvo toks pilnas ne dovanų, ne pirkimo, o apmąstymo apie tai. Pradėkime nuo to, kad dovanas, kaip niekada anksčiau, įgijau iki gruodžio. Todėl ir galvoskaudžio dėl jų nebuvo. Liko tik įkyrumai, kuriuos vis pagilindavo apsilankymas parduotuvėse – „O gal reiktų dar šį tą nupirkti?“. Vijau viską lauk iš galvos. Stengiausi įkvėpti kalėdinės dvasios kitaip. Kepiau imbierinius sausainius, lupau vieną po kito mandarinus, ieškojau nosimi cinamono kvapo praeidama pro kepyklėles, kad tik atitolinti piniginės atvėrimą....

Dažniausiai rašau tada, kai man reikia kažką pačiai apgalvoti. Susidėlioti mintis tokia tema, kuria turiu be galo daug skrajojančių minčių. Šiuo kartu mintys skrajoja laisvės tema. Kaip vaikams pasakyti, kas yra laisvė? Ir kaip laisvę susieti su atsakomybės jausmu? Mintys prasidėjo nuo čia. Gimstame visiškai priklausomi, nes visiškai bejėgiai. Neišgyventumėm be kitų pagalbos. Nemokame vaikščioti, nemokame sėdėti, net šliaužti nemokame vos gimę. Tačiau jau turime nemažą puokštę refleksų, kurie mums padeda išgyventi   – griebimo, čiulpimo, rijimo ir pan. Kaip nuostabiai gamtos surėdyta, ar ne? Bet jei taip malonu sūpuotis mamos glėbyje, jei taip saugu, jauku ir patogu, tai kam ta laisvė? A? Juk būtum sau ramus sterblėje visą gyvenimą ir tiek! Ne ne! Žmogus – smalsus ir protingas gyvis. Jis veržiasi pažinti, patirti, išmokti. Ir tai taip pat prigimtiniai dalykai. Tai mūsų prigimtinis laisvės troškimas. Nes tik taip mes išmokstame gyventi. Tik per savo patyrimą. Štai. Laisvė – ta...

Žmogaus galimybėms nėra ribų, nėra sienų, nėra kliūčių, nėra nieko neįmanomo! Viskas, ką įsivaizduojame kaip trukdžius pasiekti vieną ar kitą tikslą – mūsų susikurtos ribos sau. Nepritariate? Purtote galvą? Pasvarstykime, kaip jas statome ir kada tai prasideda. Kai buvote maži, svajojote tapti kosmonautais skriejančiais raketa į Mėnulį, gydytojais išgydančiais baisiausiais ligas, mokytojais, kurie skleidžia žinių šviesą, dainininkais, kuriems ošia minios. Viskas atrodė realu, artima, ranka pasiekiama. Tai kada, po galais, praradome pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais? Kas jį numarino? Kas atėmė iš mūsų tikėjimą savimi? Ar stebėjote kada mažą vaiką, kuris rimtu veidu aiškina, kaip sėstų už automobilio vairo ir vežtų jus aplink pasaulį? Jis buvo visiškai tikras, kad tai padarys čia ir dabar! Tik duok jam vairą į rankas ir lekiam! Mes, suaugusieji, jau žinome, kad visų pirma reiktų bent vairuoti mokėti. Nekalbant apie pakankamą amžių teisėms įgyti, laiko ir pinigų sąnaudas kelionei...

Kažkada vienas labai protingas žmogus man pasakė, kad būti vienam, tai nereiškia būti vienišam, o mokėjimas būti su savimi – protingo, išlaikyto žmogaus gebėjimas. Tada buvau paauglė. Noras išsiskirti, poreikis atrasti save, savo tapatybę buvo begalinis. Bet pasirinkta taktika, tikriausiai, nebuvo pati tinkamiausia. O gal ir išsakytą mintį tada supratau savaip. Taip, kaip man buvo patogu, kaip buvo priimtina. Visgi interpretuodami įdedame dalelę savęs. Kas gi yra tas buvimas su savimi? Mokėjimas save priimti? Žinojimas, kuo esi? Kas esi? Ar lengva save pažinti ir tuo pačiu priimti tokį, koks esi? Su visais trūkumais, privalumais, poreikiais. Kaip išmokyti savo vaikus gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka? Juk kiekviena mama, tėtis nori ramybės ir sveiko gyvenimo savo vaikams. Greičiausiai viskas prasideda dar kūdikystėje. Vieni nori nuolatinio patvirtinimo, kad yra matomi, kad yra palaikymo komanda. Kiti gali ilgas valandas tyrinėti save ir aplinką neprašydami buvimo kartu, mėgaud...

Kai gyvas organizmas netenka vieno iš savo turėtų gebėjimų, stengiasi jį kompensuoti kitais. Na, tarkim, praradus regą, aštrėja klausa ir lytėjimas. Tai vadinama adaptacija. Tam, kad išgyventų, organizmai stengiasi kaip įmanydami prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Ir tai vyksta ne tik fiziologiniu lygmeniu, bet ir socialiniu, psichiniu ir pan. Tai yra normali, instinktyvi, išgyvenimo reakcija. Įdomu tai, kad vaikai, kurie skirtingai nei suaugusieji, dar nėra išmokyti visuomenės normų arba visuomenėje priimtų (priimtinų?) reagavimo būdų, taip pat adaptuojasi. Tik daro tai pagal savo suvokimą. O suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paremtas bandymais ir po jų sekančia patirtimi. Iš čia kyla atsakymas – kuo jaunesnis savo amžiumi vaikas, tuo jo adaptacinis elgesys labiau naivus, susijęs su fiziologinėmis reakcijomis, labiau primityvus. Ką turiu omenyje? Tarkim, dėmesio poreikio patenkinimo pavyzdžiai. Kūdikis, norėdamas patraukti savo pusėn dėmesį, garsiai verkia. Kuo ilgiau...

Būti laimėtoju. Būti pirmu. Būti aukščiau kitų. Būti pastebėtu. Būti išskirtiniu. Kiek tai jums rūpi? O kiek rūpi tai, kokie yra jūsų vaikai? Greičiau už bendraamžius pradėjo sėdėti? Stotis? Eiti pirmuosius žingsnius? Lanko būrelius? Pirmūnai klasėje? Laimėjo medalį? Kas jie, jūsų vaikai? Kokie jie? Kaip jaučiatės jūs – jų tėvai – kai jie kažką daro geriau nei kiti, geriau UŽ kitus. Arba, atvirkščiai, nedaro nieko panašaus nei kiti. Nedaro nieko... Visada prisimenu save. Pirmūnė nuo pirmosios klasės, olimpiadų dalyvė, piešimo konkursų nugalėtoja, sporto ir šokių būrelių lankytoja. Tokia graži ir gera. Ar aš buvau laiminga? O mano tėvai ir artimieji? Kur link lenkiu? Pasvarstykime. Nuolat skaitau įvairias nuomones. Viena jų – negrūskime į būrelius savo vaikų, nekiškime jų ten per prievartą, neperkraukime jų dienotvarkės papildomomis veiklomis, nes jie, jautrūs organizmai, pervargsta jau mokykloje. Apsiribokime viena papildoma veikla. Stenkimės tartis su vaikais, ieškoti to, kas pači...

Kad fizinis skausmas gali būti viena iš dvasios gelbėjimo priemonių, sužinojau dar tada, kai pradėjau rašyti savo disertaciją paauglių savęs žalojimo tema. Tai buvo kraupus atradimas. Šiurpau ne tik todėl, kad daug skaičiau apie skausmą sau keliančius ir, veikiausiai, visiškai gyvenimu nusivylusius jaunuolius. Jaunas amžius ir tie pasirinkti būdai... Gal labiau todėl, kad jie tai darė tam, kad išgytų... O gydėsi jie patys. Savarankiškai. Daug mąsčiau – kodėl pasirenkamas toks būdas?! Atrodytų, negi nėra kitų variantų padėti sau. Tokia „savigyda“ atrodė labai makabriškai. Vėliau sustojau ties mintimi, kad paauglys renkasi kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama aplink jį, valdydamas savo pojūčius. Greičiausiai jaunuoliams atrodo, kad fiziniai pojūčiai yra labiausiai apčiuopiamas ir lengviausiai pasiduodantis valdymui dalykas. Ir tokiam jauno žmogaus vaizdiniui susidaryti tikrai įtakos turime ir mes – suaugusieji. Pradėkime nuo to, kiek mažai žinome apie emocijas, jų atpažinimą savyje, ki...

Mano močiutė kažkada yra man pasakius – „Vaikai mūsų – priešai mūsų, anūkai mūsų – draugai mūsų, nes jie - priešai mūsų priešų“. Atsimenu, tada aš nelabai tesupratau, ką ji tuo norėjo pasakyti ir mes dviese kvatodavom iš šito posakio, ir organizuodavom įvairiausius „keršto“ žygius mano tėvams - ištisus savaitgalius gamindavom ir be saiko valgydavom saldumynus, žiūrėdavom TV lovoje iki vidurnakčio, visą dieną vaikščiodavom namie su pižamomis, nesišukuodavom galvų, man buvo leidžiama mirkti vonioje tiek, kad mano oda susiraukšlėdavo it razina. Aš buvau laiminga su tavimi, močiut. Ėt... kaip aš tavęs pasiilgau... Nesu iš savo močiutės girdėjusi nė vieno blogo žodžio, nė vieno pabarimo, nė vieno nepasitenkinimo manimi. Vos įžengusi į jos namus, jaučiausi palaiminta. Atsimenu visus jos pasakojimus, visus pamokymus, visas keliones drauge. Tikiu, kad esu tokia, kokia esu, didele dalimi dėl to, kad ji buvo šalia visą mano vaikystę.  Bet tekstas ne apie mano stebuklingą močiutę. Turiu klau...