Kuo nori būti užaugęs?

Būti laimėtoju. Būti pirmu. Būti aukščiau kitų. Būti pastebėtu. Būti išskirtiniu. Kiek tai jums rūpi? O kiek rūpi tai, kokie yra jūsų vaikai? Greičiau už bendraamžius pradėjo sėdėti? Stotis? Eiti pirmuosius žingsnius? Lanko būrelius? Pirmūnai klasėje? Laimėjo medalį? Kas jie, jūsų vaikai? Kokie jie? Kaip jaučiatės jūs – jų tėvai – kai jie kažką daro geriau nei kiti, geriau UŽ kitus. Arba, atvirkščiai, nedaro nieko panašaus nei kiti. Nedaro nieko...

Visada prisimenu save. Pirmūnė nuo pirmosios klasės, olimpiadų dalyvė, piešimo konkursų nugalėtoja, sporto ir šokių būrelių lankytoja. Tokia graži ir gera. Ar aš buvau laiminga? O mano tėvai ir artimieji?

Kur link lenkiu? Pasvarstykime. Nuolat skaitau įvairias nuomones. Viena jų – negrūskime į būrelius savo vaikų, nekiškime jų ten per prievartą, neperkraukime jų dienotvarkės papildomomis veiklomis, nes jie, jautrūs organizmai, pervargsta jau mokykloje. Apsiribokime viena papildoma veikla. Stenkimės tartis su vaikais, ieškoti to, kas pačiam vaikui yra smagu ir miela. Kita pusė rėkia, kad, jei tėvai neužims vaiko, tai vaikas nueis šunkeliais ir liūnais. Tegu būna užimtas! Tegu pradėjęs baigia. Tegu eina per prievartą ir sužino, kas tai  yra sunkus darbas. Nes tik per darbą ir dar kartą darbą gali pasiekti rezultatų. „Jis man vėliau padėkos už tai“. Na ir taip toliau, ir panašiai. Atpažįstate save?

[Žinau, kad šiuo metu (karantiniu laikotarpiu) būrelių klausimas kiek skaudus. Aš kalbu apie įprastą laiką, kai vaikai galėjo dalyvauti visame kame gyvai.]

Aišku, egzistuoja ir tarpiniai tėvų-vaikų santykiai būrelių ir užimtumo klausimais. Bet aš ne apie tai. Tikrai neatsakysiu jums, kuris iš tų visų variantų yra tinkamiausias jūsų vaikui, nes tai galite ir turėtumėte pajusti tik jūs patys. Juk tai priklauso ir nuo vaiko temperamento, charakterio ypatybių, būdo. Pirmiausiai ką siūlau – įsiklausykite į save. Ar tai, kad jūsų sūnus (dukra) lanko(-ys) futbolą (krepšinį, šokius, pianino pamokas ir pan.) yra jūsų ar jo noras? Toliau. Koks tokio lankymosi būrelyje tikslas? Jų gali būti įvairių. Tarkim, tapti profesionaliu sportininku ateityje. Palaikyti neblogą fizinę formą. Judėti kasdien tam tikru metu ir kas savaitę tam tikrą skaičių dienų dėl sveikatos. Turėti kitą smagų užsiėmimą be kompiuterinių žaidimų ir televizijos. Susirasti naujų draugų. Išmokti laimėti ir pralaimėti. Išmokti dalintis su kitais sėkmėmis ir pralaimėjimais. Gebėti dirbti komandoje. Gebėti atsakyti už save ir savo veiksmus, priimti sprendimus. Turėti dar vieną autoritetingą suaugusį žmogų savo gyvenime – trenerį. Ir dar daug daug daug kitų dalykų gali būti išsikelta, kaip tikslas(-ai). Tai turėtų būti padaryta kartu su vaiku ar atskirai (vėliau kartu sulyginant). Net labai gerai būtų pateikti savo variantus vaikui, kad jį (su)motyvuoti, paaiškinti papildomo užsiėmimo reikalingumą.

Ne vienas mano vaikystės klasiokų pasakodavosi, kad tėvai verčia lankyti vienokį ar kitokį būrelį. Pasitaikydavo atvejų, kad ilgus metus vaikas slėpdavo nuo tėvų faktą, kad į nenorimą užsiėmimą nenueina. Tiesiog, išeina iš namų ir prasitrina gatvėse, prasėdi darželių teritorijose, lankosi draugų namuose. Net tada pagalvodavau – kam tas teatras? Kam to reikia? Glumina ne tai, kad vaikas nenueina į nekenčiamą užsiėmimą. Ar kad tėvai jį verčia jį lankyti per prievartą. Baisu, kad jis nesikalba su savo tėvais ir nemato prasmės išsakyti savo pageidavimų, norų, baimių... Kam tada dar pasiguosti? Kuo pasitikėti?

Aš pati savo laiku lankiau įvairiausius užsiėmimus – krepšinio treniruotes, sportinius ir pramoginius šokius, žurnalistiką, dramos ir dailės būrelius, tenisą ir t.t., ir pan. Pamenu tik vieną skaudulį – tėvai neleido manęs į baseino pamokas... Iki šiol pamenu. Tėti, neatleidžiu vis dar už tai. Tada sakei, kad mano pečiai ir taip platūs, kaip kultūristo.

Nesigailiu nė dienos praleistos tose veiklose! Iki šiol džiaugiuosi, kad moku ir tą, ir aną. Galiu ir krepšinį, ir futbolą dar ir dabar pažaisti. Ir piešti su vaiku. Ir parašyti šį bei tą. Taip taip. Jūs teisūs. Visko po truputį gali reikšti nieko iki galo gerai. Bet man tai tik padėjo. Ir niekada netrukdė, kad nesu profesionali vienos srities sportininkė. Nors! Su pasididžiavimu žiūriu į profesionalus laimėjusius medalį! Visada susimąstau – „ar jį (ją) tėvai vertė eiti į treniruotes?“. Matyt, jei nebūtų tada vertę, dabar jis nebūtų laimėjęs... Bet! Ar visi mūsų vaikai gali būti pirmūnai, medalininkai? Ar visi gabūs daryti tai, ką mes juos verčiam daryti? Ar iš jų išaugs saboniai, pikasai, vanagai, masalskiai? Ar gebėtumėm suvokti, kad mūsų vaikas nėra gabus daryti tai, ką mes norėtumėm, kad jis darytų? Ar mūsų fantazija yra jo galimybių ribose? Ar visos galimybės tėra mūsų smegenų ribos? 

Niekada niekas nesakė, kad tėvais būti lengva. Ar ne? Kartais mes turime būti bjaurūs čia ir dabar tam, kad mūsų vaikai  būtų laimingi ateityje. Bet ar nėra galimybės maloniems santykiams ir puikiai (arba bent jau neprastai) ateičiai eiti koja kojon? Kartais pagalvoju, kad ateities gali iš viso nebūti. Taigi, labai norisi gyventi dabartyje.

Kuo nori būti jūsų vaikai? Nežinote? Paklauskite jų šiandien vakare prieš miegą. Papasakokite jiems, apie ką svajojote savo vaikystėje. Kurios svajonės išsipildė, o kurias jūs prisimenate dar iki šiol.Gal ateityje tapti kosmonautu gali padėti dabartyje lankomos karate pamokos? Juk kosmose reikia užsispyrimo, tvarkos, ryžto, kantrybės! Visa tai galima pradėti treniruoti jau dabar. Būkite kūrybiški. Nuo jūsų išmonės priklausys, kaip jie pasirinks, ar tas pasirinkimas bus malonus ir ar tai padės jiems gyventi lengviau ateityje.