Dideli vaikai

Mano močiutė kažkada yra man pasakius – „Vaikai mūsų – priešai mūsų, anūkai mūsų – draugai mūsų, nes jie - priešai mūsų priešų“. Atsimenu, tada aš nelabai tesupratau, ką ji tuo norėjo pasakyti ir mes dviese kvatodavom iš šito posakio, ir organizuodavom įvairiausius „keršto“ žygius mano tėvams - ištisus savaitgalius gamindavom ir be saiko valgydavom saldumynus, žiūrėdavom TV lovoje iki vidurnakčio, visą dieną vaikščiodavom namie su pižamomis, nesišukuodavom galvų, man buvo leidžiama mirkti vonioje tiek, kad mano oda susiraukšlėdavo it razina. Aš buvau laiminga su tavimi, močiut. Ėt... kaip aš tavęs pasiilgau... Nesu iš savo močiutės girdėjusi nė vieno blogo žodžio, nė vieno pabarimo, nė vieno nepasitenkinimo manimi. Vos įžengusi į jos namus, jaučiausi palaiminta. Atsimenu visus jos pasakojimus, visus pamokymus, visas keliones drauge. Tikiu, kad esu tokia, kokia esu, didele dalimi dėl to, kad ji buvo šalia visą mano vaikystę.  Bet tekstas ne apie mano stebuklingą močiutę. Turiu klausimą

Vakar prieš užmiegant atsiminiau, kaip viena labai protinga dėstytoja kadais mūsų paklausė „Kokių klientų atsisakytumėte?“. Tada buvome pilni jaunatviško naivumo, entuziazmo ir manymo, kad galime pakeisti pasaulį, jei jis mums atrodys bent kiek netobulas. Vos išgirdus klausimą daugelio iš būsimųjų psichologų akys išdavė, kad jis jiems atrodo kiek kvailokas. Bet po kiek laiko, įsiklausius į save, radosi kitos išraiškos – nuostabos. O juk tikrai! Yra žmonių, kurių aš tiesiog nesuprantu, nenoriu priimti, vengiu. Ir dar blogiau – nekenčiu jų, pykstu ant jų, man jų tiesiog gaila. Kiekvienas mūsų pasisakė. Ir po kiekvieno pasisakymo aiškėjo, kad negalime būti Visatos valdytojais, nes yra planetų, kurių mes dar neatradome. Yra ir tokių, kurių vengiame. Kurių egzistavimą neigiame. Kurias norėtumėm tiesiog sunaikinti... nes jos beveik trukdo matyti Saulę. Žodžiu, buvo daug įžvalgų patvirtinančių mūsų netobulumą ir trapumą. Psichologai irgi žmonės. Apie ką aš čia? Pirmiausiai apie tai, kad uni

Kai aplinkui tiek daug informacijos, labai sunku atsirinkti. Turime prieigą prie įvairiausių šaltinių, kurie, savo ruožtu, turi galimybes nevaržomai skleisti įvairaus pobūdžio informaciją. Esmė – moki ar nemoki atskirti, kuri tos informacijos dalis yra teisinga, kuri – eilinis smegenų plovimas. Kartais pasijauti kaip dideliame teatre, kuriame pats buvai įmestas vaidinti, bet jau nebežinai scenarijaus. O gal niekada jo nežinojai?... Dabar jūs taip pat skaitote mano pateikiamą informaciją. Prašau, atsirinkite tai, kas jums aktualu. Pritaikykite tik tai, kas pasirodys vertinga. Puiku, jei esi brandus suaugęs ir gebi adaptuotis prie tave supančio pasaulio. Atsilaikai prieš informacijos gūsius, išsirankioji esmę, nepasiduodi negatyvui. Ką daryti vaikams? Jie dar neturi užsiauginę to apsauginio sluoksnio, kuris padeda išgyventi, likti nesužeistam. Sakote, neleisti jiems žiūrėti TV, klausytis suaugusiųjų pokalbių? Ar patys tikite, kad įmanoma šiais laikais įlįsti į apsauginį burbulą, jame

Vaikai – mūsų gyvenimo gėlės. Ir dažniausiai jos išauga ten, kur tu jų visai nesiruošei sodinti, žydi tokiomis spalvomis, kurių tu net nesitikėjai pamatyti, laistymo ir priežiūros reikalauja tokios, kurios tu net nebuvai pasiruošęs suteikti... Ir aprašymas etiketėje visai neatitinka tikrovės... Mes visi – beviltiški sodininkai desperatiškai besistengiantys pateisinti savo vardą. O jei dar tokių augalėlių ne vienas? Ir visi žiūri iš skirtingų kampų į tave su priekaištu akyse... Kuris iš jūsų šimtą procentų patenkintas tuo, kaip vaidinate savo tėviškąją/mamiškąją rolę? Aš pati, vaikų psichologijos magistrė, kartais mintyse sudeginu po vieną vadovėlį, kurį kadais su tokiu pasididžiavimu laikiau iškėlusi kaip vėliavą virš galvos ir maniausi galinti suprasti, pakeisti pasaulį... Dabar tas „pasaulis“ vynioja mane aplink pirštą ir būdamas vos trejų griauna visas vadovėlines tiesas. Ir patarimas suskaičiuoti iki dešimties bei veikti nusiraminus man nebepadeda. Būna minučių, kai norisi trenkt