Kur dingo močiutės?

Mano močiutė kažkada yra man pasakius – „Vaikai mūsų – priešai mūsų, anūkai mūsų – draugai mūsų, nes jie - priešai mūsų priešų“. Atsimenu, tada aš nelabai tesupratau, ką ji tuo norėjo pasakyti ir mes dviese kvatodavom iš šito posakio, ir organizuodavom įvairiausius „keršto“ žygius mano tėvams - ištisus savaitgalius gamindavom ir be saiko valgydavom saldumynus, žiūrėdavom TV lovoje iki vidurnakčio, visą dieną vaikščiodavom namie su pižamomis, nesišukuodavom galvų, man buvo leidžiama mirkti vonioje tiek, kad mano oda susiraukšlėdavo it razina. Aš buvau laiminga su tavimi, močiut. Ėt... kaip aš tavęs pasiilgau... Nesu iš savo močiutės girdėjusi nė vieno blogo žodžio, nė vieno pabarimo, nė vieno nepasitenkinimo manimi. Vos įžengusi į jos namus, jaučiausi palaiminta. Atsimenu visus jos pasakojimus, visus pamokymus, visas keliones drauge. Tikiu, kad esu tokia, kokia esu, didele dalimi dėl to, kad ji buvo šalia visą mano vaikystę. 

Bet tekstas ne apie mano stebuklingą močiutę. Turiu klausimą – kur dingo močiutės dabar? Aš suprantu, kad jos egzistuoja, kad yra toks socialinis statusas, bet ar daugelis mūsų vaikų gali džiaugtis jų draugija taip, kaip kad mes džiaugdavomės savųjų? Ar jos pasakoja pasakas mūsų vaikams? Ar moko, kaip iškepti skaniausią pasaulyje keksą? Ar eina kartu pasivaikščioti? Ar atskleidžia medžių bei augalų pavadinimus, jų istorijas? Kas dabar mezga vaikams kojines? Kas leidžia valgyti lovoje? Kas nekreipia dėmesio į trupinius ant stalo? Kas nepyksta, kai išteplioji kilimą ledais? Nebesuprantu, kur dingo ši mūsų vaikų gyvenimo dalis? Kas ją pakeis? Kuo? Labai džiaugiuosi, jei jūsų vaikui pasisekė ir jis gali mėgautis močiutės ar senelio draugija. Tikrai. Bet statistika liudija, kad daugelis vaikų auga šeimose, kur močiutės arba tokios pat darboholikės kaip tėvai, arba jų nėra, arba jos pernelyg toli, kad vaikas su jomis matytųsi... O gal šiuolaikinės močiutės pasidarė pernelyg modernios pasakoms ir pyragams? Beje, močiutės, ar žinojote, kad buvimas su anūkais ne tik pastariesiems yra sveika? Pasirodo, močiutės, kurios praleidžia su anūkais laiko, gyvena ilgiau ir sveikiau!

Paklausite, o ką mes prarandame, jei vaikystėje neturime močiučių? Atsakysiu. Meilę sau! Mes prarandame galimybę save mylėti! Meilė sau toks dalykas, be kurio mes nemylime kitų. Tai toks gebėjimas, kuris arba išugdomas, arba mes jo neturime... Nes kuo toliau, tuo menkesnė galimybė išmokti save mylėti. Tuo pačiu sumenksta mūsų gebėjimas mylėti kitus. Kodėl tėvai mažiau įgalūs mus išmokyti mylėti save? Nes jie tam mažiau pasiruošę, nes jie tam neturi laiko, nes jie užimti ir įsivėlę į materialinio aprūpinimo ratą, nes jie jaunesni ir turi mažiau kantrybės... nes taip jau surėdyta gamtos? Tiesiog. Vaikams reikia močiučių!

Kad vaikas pasitikėtų savimi ir mokytųsi susidūręs su nesėkmėmis išgyventi, vėl bandyti, stengtis ir siekti, jis turi būti mokomas mylėti save. Ne būti narcisistiškai įsimylėjęs save. Bet mylėti visa širdimi. Keista tai, kad toks mokymas veiksmingas tik tuomet, kai galime įrodyti tai savo pavyzdžiu. Tėvai, kaip ir dauguma darbingo amžiaus suaugusiųjų, dažnai būna įsitempę, pernelyg save kaltinantys dėl nesėkmių, susikoncentravę į sukurtą jiems tikslą. Jie pamiršta save. Pamiršta, kad reikia laiko sau, kad reikia leisti sau pailsėti, kad reikia skirti laiko savo pomėgiams. Po velnių! Kad reikia tuos pomėgius turėti! Jie pamiršta viską aplinkui. Dažnai būna pavargę, pikti, tuo pačiu nelaimingi ir nepatenkinti savimi. Kaip gali toks žmogus išmokyti mylėti kitą? Bet čia galėtų atsirasti pagalba – močiutės (seneliai).

Turiu klausimą. Ar patys dėjote pastangas, kad jūsų vaikas turėtų galimybę susitikti ir pabūti su savo močiute? Ar nuvežėt jį pas ją? Ar leidote pasilikti ten be jūsų? Ar atleidote močiutėms už tai, kad moko jus gyventi ir aiškina, kaip auklėti savo vaikus? O gal nuolat girdite priekaištus ir patys priekaištaujate atgal? Kad ir už pernelyg didelį šokoladinių saldinių kiekį? Už tai, kad jums neleido, o jūsų vaikui leidžia? Ar galite nutraukti tą amžiną karą su savo tėvais ir susivienyti, kad jūsų vaikai augtų laimingi? Vardan jų, ar galite pamiršti nuoskaudas? Patikėkite, jūsų tėvai jau nebe jūsų - jie tapo seneliais.

Taigi, egzistuoja nemažai kliūčių, kad vaikas galėtų mėgautis sveika vaikyste. Tai yra tiek mūsų, kaip tėvų, nuoskaudos, patirtys ir patyrimai, tiek mūsų tėvų nenoras, nemokėjimas ar negalėjimas bendrauti su savo anūkais. Tikiu, kad bendros pastangos tikrai gali padaryti stebuklus. Todėl labai labai kviečiu jus visus susivienyti ir padėti susitikti anūkams su jų seneliais. Labai norėčiau savo vaikams to, ką aš pati patyriau vaikystėje – turėti nuostabias močiutes ir patį geriausią pasaulyje diedelį.