Dideli vaikai

Nauji metai, naujos rezoliucijos sau, nauji užmojai ir siekiai, ania? Ir taip kiekvienais metais. Ir taip nuo kiekvieno pirmadienio, naujo mėnesio, naujo sezono. Kažko lauki, kažką vis sau pasižadi, kai ką uždraudi, apriboji, kažko sau leidi daugiau. Tiesa sakant, ne apie tai norėjau rašyti. Pakalbėkime apie norus ir savęs ribojimą norėjime. O gal teisingiau būtų rašyti ribojimą turėjime, įsigijime? Nes norėti kaip ir nedraudžiama, nežalinga. O gal yra kitaip? Praėjęs mėnuo man buvo toks pilnas ne dovanų, ne pirkimo, o apmąstymo apie tai. Pradėkime nuo to, kad dovanas, kaip niekada anksčiau, įgijau iki gruodžio. Todėl ir galvoskaudžio dėl jų nebuvo. Liko tik įkyrumai, kuriuos vis pagilindavo apsilankymas parduotuvėse – „O gal reiktų dar šį tą nupirkti?“. Vijau viską lauk iš galvos. Stengiausi įkvėpti kalėdinės dvasios kitaip. Kepiau imbierinius sausainius, lupau vieną po kito mandarinus, ieškojau nosimi cinamono kvapo praeidama pro kepyklėles, kad tik atitolinti piniginės atvėrimą....

Dažniausiai rašau tada, kai man reikia kažką pačiai apgalvoti. Susidėlioti mintis tokia tema, kuria turiu be galo daug skrajojančių minčių. Šiuo kartu mintys skrajoja laisvės tema. Kaip vaikams pasakyti, kas yra laisvė? Ir kaip laisvę susieti su atsakomybės jausmu? Mintys prasidėjo nuo čia. Gimstame visiškai priklausomi, nes visiškai bejėgiai. Neišgyventumėm be kitų pagalbos. Nemokame vaikščioti, nemokame sėdėti, net šliaužti nemokame vos gimę. Tačiau jau turime nemažą puokštę refleksų, kurie mums padeda išgyventi   – griebimo, čiulpimo, rijimo ir pan. Kaip nuostabiai gamtos surėdyta, ar ne? Bet jei taip malonu sūpuotis mamos glėbyje, jei taip saugu, jauku ir patogu, tai kam ta laisvė? A? Juk būtum sau ramus sterblėje visą gyvenimą ir tiek! Ne ne! Žmogus – smalsus ir protingas gyvis. Jis veržiasi pažinti, patirti, išmokti. Ir tai taip pat prigimtiniai dalykai. Tai mūsų prigimtinis laisvės troškimas. Nes tik taip mes išmokstame gyventi. Tik per savo patyrimą. Štai. Laisvė – ta...

Pyktis – viena tų emocijų, kurios apipintos mitais ir legendomis, apaugę kerpėmis ir apleistos, dažnai neišnaudojamos teisingai ir žalojančios mus. Kaip paversti pyktį sveika emocija, kuri kviestų eiti pirmyn, kurti ir siekti, o ne žlugdytų, supriešintų, žeistų aplinkinius? Kaip išmokyti savo vaikus, pasitelkus pyktį, nuversti kalnus, bet ne žaloti save ir kitus? Pakalbėkime. Pyktis – viena iš pirminių pagrindinių emocijų, tarp kurių ir liūdesys, baimė, nuostaba, laimė, pasibjaurėjimas. Teoriškai pirminės emocijos nėra pavaldžios amžiui, kultūrai, lyčiai. Jos būdingos visiems žmonėms. Jos nėra nei blogos, nei geros, nes jos tiesiog yra ir tai normalu, reikalinga išgyvenimui. Kitas klausimas, kaip jas atpažinti ir išnaudoti, t. y. panaudoti teisingai. Bet kuri iš emocijų atsiranda tada, kai mes susiduriame su vienokiu ar kitokiu dirgikliu, išoriniu impulsu – vaizdu, garsu, kitokiu pojūčiu. Mūsų organizmu tas impulsas keliauja nervinių ląstelių pagalba ir pirmiausiai pasiekia tą smeg...

Žmogaus galimybėms nėra ribų, nėra sienų, nėra kliūčių, nėra nieko neįmanomo! Viskas, ką įsivaizduojame kaip trukdžius pasiekti vieną ar kitą tikslą – mūsų susikurtos ribos sau. Nepritariate? Purtote galvą? Pasvarstykime, kaip jas statome ir kada tai prasideda. Kai buvote maži, svajojote tapti kosmonautais skriejančiais raketa į Mėnulį, gydytojais išgydančiais baisiausiais ligas, mokytojais, kurie skleidžia žinių šviesą, dainininkais, kuriems ošia minios. Viskas atrodė realu, artima, ranka pasiekiama. Tai kada, po galais, praradome pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais? Kas jį numarino? Kas atėmė iš mūsų tikėjimą savimi? Ar stebėjote kada mažą vaiką, kuris rimtu veidu aiškina, kaip sėstų už automobilio vairo ir vežtų jus aplink pasaulį? Jis buvo visiškai tikras, kad tai padarys čia ir dabar! Tik duok jam vairą į rankas ir lekiam! Mes, suaugusieji, jau žinome, kad visų pirma reiktų bent vairuoti mokėti. Nekalbant apie pakankamą amžių teisėms įgyti, laiko ir pinigų sąnaudas kelionei...

Kažkada vienas labai protingas žmogus man pasakė, kad būti vienam, tai nereiškia būti vienišam, o mokėjimas būti su savimi – protingo, išlaikyto žmogaus gebėjimas. Tada buvau paauglė. Noras išsiskirti, poreikis atrasti save, savo tapatybę buvo begalinis. Bet pasirinkta taktika, tikriausiai, nebuvo pati tinkamiausia. O gal ir išsakytą mintį tada supratau savaip. Taip, kaip man buvo patogu, kaip buvo priimtina. Visgi interpretuodami įdedame dalelę savęs. Kas gi yra tas buvimas su savimi? Mokėjimas save priimti? Žinojimas, kuo esi? Kas esi? Ar lengva save pažinti ir tuo pačiu priimti tokį, koks esi? Su visais trūkumais, privalumais, poreikiais. Kaip išmokyti savo vaikus gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka? Juk kiekviena mama, tėtis nori ramybės ir sveiko gyvenimo savo vaikams. Greičiausiai viskas prasideda dar kūdikystėje. Vieni nori nuolatinio patvirtinimo, kad yra matomi, kad yra palaikymo komanda. Kiti gali ilgas valandas tyrinėti save ir aplinką neprašydami buvimo kartu, mėgaud...