Būti savimi ir būti su savim

Kažkada vienas labai protingas žmogus man pasakė, kad būti vienam, tai nereiškia būti vienišam, o mokėjimas būti su savimi – protingo, išlaikyto žmogaus gebėjimas. Tada buvau paauglė. Noras išsiskirti, poreikis atrasti save, savo tapatybę buvo begalinis. Bet pasirinkta taktika, tikriausiai, nebuvo pati tinkamiausia. O gal ir išsakytą mintį tada supratau savaip. Taip, kaip man buvo patogu, kaip buvo priimtina. Visgi interpretuodami įdedame dalelę savęs.

Kas gi yra tas buvimas su savimi? Mokėjimas save priimti? Žinojimas, kuo esi? Kas esi? Ar lengva save pažinti ir tuo pačiu priimti tokį, koks esi? Su visais trūkumais, privalumais, poreikiais. Kaip išmokyti savo vaikus gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka? Juk kiekviena mama, tėtis nori ramybės ir sveiko gyvenimo savo vaikams.

Greičiausiai viskas prasideda dar kūdikystėje. Vieni nori nuolatinio patvirtinimo, kad yra matomi, kad yra palaikymo komanda. Kiti gali ilgas valandas tyrinėti save ir aplinką neprašydami buvimo kartu, mėgaudamiesi savo draugija. Treti gali laviruoti tarp to ir kito. Ir, greičiausiai, kiekviena mama pasakys, kad žino, ko labiausiai reikia jos vaikui. Ir bus teisi. Pirmaisiais metais kūdikis ir mama – vienas organizmas. Bet ateina laikas paleisti.

Ankstyvojoje vaikystėje, kai atsiranda poreikis būti savarankiškais, itin išryškėja pripažinimo poreikis. Aš galiu tai padaryti pats! Aš noriu tai daryti! Ir kuo labiau palaikomas tas gebėjimas iš tėvų pusės, tuo vaikas darosi tvirtesnis savo veikloje. Pradedant nuo gebėjimo savarankiškai žengti pirmuosius žingsnius, baigiant apsirengimu bei kitu savęs „aptarnavimu“. Bet gyvenime ne tik tai svarbu. Norisi dar ir vis daugiau! Kai savarankiškai gebame patenkinti savo pamatinius fiziologinius poreikius, atsiranda postūmis siekti saviraiškos kūryboje, o tuo pačiu ir pripažinimo toje srityje, įsitvirtinimo. Tada svarbus kiekvienas aplinkinių pastebėjimas – ar gražiai nupiešiau, ar teisingai nulipdžiau, ar esu geras toje ir kitoje veikloje? Kada imame lenktyniauti su pačiu savimi? Kas įskiepija tą mūsų poreikį būti geriausiais? Pažymiai mokykloje? Ar visgi daug anksčiau formuojamas mūsų pirmūno vaidmuo? Matyt, kiekvienas mamos ar tėčio pagyrimas, paskatinimas mus verčia dar ir dar kartą kartoti tai, kas padėtų vėl ir vėl išgirsti taip norimus pagyrimus. Klausimas tik ar kuriama (piešiama, lipdoma, dalyvaujama varžybose ir t.t.) tik dėl to, kad mums ta veikla patinka, ar tam, kad gautumėme taip siekiamą pagyrimą, paskatinimą? O kas nutiks, jei niekas nebepagirs? Ar gebėsime su tuo susitaikyti? Būti „antrais“? Va čia ir atsitinka tas perdegimas. Kai darai tik dėl to, kad gautum pagyrimą, kitų palaikymą. Aš nesakau, kad pagyrimo nesinori ar jo siekti yra blogai. Aš sakau, kad TIK dėl to kažką daryti yra savęs kankinimas. Gyvenimo patirtis rodo, kad veikla turi visų pirma patikti, teikti malonumą iš savęs, būti įkvėpimo šaltiniu, būti varomąja jėga. Ir tada nėra svarbu ar kas priims, pripažins, pagirs. Tada mėgaujiesi vien darydamas tai, kas tau patinka. Ir nusispjauti, kad kitam negražus tavo piešinys arba neįdomus rašinys. Jei pralaimėjai kovą, varžybas – tai ne gėda prieš kitus! Tai pamoka, kad turi tobulinti SAVO įgūdžius. Jei kitą kartą NORI laimėti, turi pasistengti, kartoti pratimus, bandyti vėl. Tai nereiškia, kad kiti tavimi nusivylė. Nes tai nėra tiek svarbu. Tai tik žinutė tau. Ir tik apie tave patį. 

 

Kaip išmokyti vaikus nenuleisti rankų? Kaip padėti tapti vaikams savo pačių koučeriais, šeimininkais savo siekių ir norų? Girti už kiekvieną jų pastangą – ne tik rezultatą. Parodyti, kaip jums svarbu, kad jie veikia, siekia, bando. Ištransliuoti žinutę, kad esate šalia ir pasiruošę padėti, patarti, bet nepiršti savo patarimų iš anksto. Matyti jų asmeninį tobulėjimą ir nelyginti su kitais. Domėtis jų veikla, klausti, kokie jų tikslai ir pasidžiaugti, jei jie juos turi. Nesvarbu, kad tas tikslas jums (tėvams) atrodys nepamatuotas, naivus ir net nerealus. Tai jų tikslas. Jūs esate tam, kad palydėtumėte. Ne tam, kad teistumėte ar trauktumėte juos už rankos. Jūs esate tam, kad sugautumėte krentant, jei to reiks, bet ne tam, kad uždraustumėte lipti aukštyn. Tėvai – tik palydovai vaikų gyvenime. Ir taip kaip galime užmušti norą siekti, taip galime jį paskatinti, išlaikyti. Mes su jumis – didelė jėga savo vaikų gyvenimuose. Taip, kaip ta jėga gali būti visa griaunanti, taip ji gali būti kurianti, gimdanti, statanti. Ir tik taip mes galime tikėtis, kad mūsų vaikas, likęs vienas bus ne vienišas. Jis turės patį save. Jis taps subrendęs, pasitikintis, nebijantis klysti, bandyti.