Taisyklės, kurių (ne)reikia laikytis

 

Tai tikrai bus pilnas emocijų „laiškas“, nes įvykiai, kurie pastūmėjo išrašyti savo mintis, labai švieži ir dar labai man aktualūs. Pati visada esu už tai, kad pirmiausiai reikia suskaičiuoti bent iki dešimt, leisti impulsams ateiti iki mąstančiųjų smegenų, o tik tada kalbėti, bet šiuo kartu impulsai jau senokai praėję visus etapus ir vis tiek degu. Kame reikalas, sakysite? Pakalbėkim.

Jau daugiau nei šešis metus aš pati dalyvauju procese, kurio metu bandoma padėti žmonėms tinkamai pasirinkti veiklos sritį, kryptį, kurioje bus efektyviai dirbama. Šis procesas reikalingas ne tik darbdaviui. Visų pirma jis padeda pačiam būsimajam darbuotojui. Labai svarbu, kad dirbančiajam būtų įdomu, kad jis realizuotų save, išnaudotų savo gebėjimus ir t.t., ir pan. Tik taip visa sistema sėkmingai stumsis į priekį, judės, galės siekti tikslų, bus naudinga visuomenei. Šio proceso metu vis pastebiu, kad savybė, kurios taip trūksta daugumai – kūrybiškumas. Ir jau senokai padariau išvadą, kad niekur kitur jis taip „nenužudomas“, kaip vaikystėje... šeimoje, darželiuose, mokyklose, vėliau universitetuose... Ar turiu teisę taip kalbėti? Praktiškai visose įstaigose daugiau ar mažiau prie ugdymo proceso esu prisidėjusi ir pati – esu dviejų vaikų mama, dirbau psichologe ir tuo pačiu mokytoja gimnazijoje, dėsčiau universitetuose, o dabar vykdau darbuotojų atrankas. Tiesiog ideali situacija matyti procesą nuo iki.

Vakar išklausiau trijų auklėtojų pastabas apie tai, koks mano trimetis užsispyręs ir nepaklusnus. Nenoriu dabar aptarinėti to, kaip tai buvo išsakyta. Čia būtų jau atskira tema. Norėčiau paanalizuoti sąvoką „taisyklė“, „tvarka“ ir „paklusimas“. Esu aštuoniasdešimtųjų vaikas. Mane nuo pat darželio pačią stengėsi visi auklėti taip, kad galų gale suprasčiau, kad YRA TVARKA ir jos REIKIA laikytis. Niekas taip ir nesugebėjo man paaiškinti, KODĖL? Labai norėčiau, kad mano pačios vaikai suprastų, kodėl yra vienokia ar kitokia tvarka vienokiu ar kitokiu klausimu, ir kodėl tų tvarkų reikia laikytis. Nes pagal nutylėjimą negali būti paklūstama. Juk tik avys eina aklai paskui bandą ir krenta į prarają. Ar kuris norėtumėt, kad jūsų vaikas būtų avytė?

Turi gerbti tėvus. Privalai klausytis mokytojų. Negalima mušti klasiokų. Negalima kalbėtis valgant. Ištisos kartos užaugo „turi“ ir „privalai“ bei „negalima“ rėžimu. Taip iki galo ir nesupratusios esmės. Nes per prievartą geras nebūsi, nes pagal nutylėjimą pagarba yra apsimestinė ir laikina, nes įkaltų taisyklių laikomasi tik tol, kol esi stebimas. Nes viskas, kas tikra – sunkiai pasiekiama ir užtarnaujama tik ilgo ir kantrybės reikalaujančio darbo dėka.

Sakysite, o kaip tada elgtis? Kurkime taisykles kartu su vaikais. Paaiškinkime jų naudą visiems. Bandykime patys pirmiausiai suprasti ar tos taisyklės logiškos, įgyvendinamos, mums patiems priimtinos. Ar mes, suaugusieji, patys jų laikomės vaikų akivaizdoje? Ar tai nėra tik sovietmečio mums įrėžtos „privalo būti taip“ doktrinos? Norite, kad vaikas laikytųsi taisyklių – pirmiausiai laikykitės jų patys: būkime visada geros nuotaikos ir neburbėkime ant praeivių, nesityčiokime iš nepažįstamųjų, neapkalbėkime jų, valgykime visada prie stalo ir stenkimės nekalbėti valgant, prauskimės ir valykimės dantis prieš miegą ir atsikėlus, nekelkime balso bendraudami, šukuokimės plaukus ir stenkimės neišsitepti rūbų (kai kuriems tai sunkiau nei vaikams) ir t.t, ir pan. Ir dar daug daug dalykų darykime pirmiausiai patys, o tik tada reikalaukime taip elgtis savo vaikus. Ir jei suklydote, nusižengėte – prisipažinkite garsiai. Atsiprašykite.

Sakote, nemandagu neklausyti tėvų? Auklėtojų? Mokytojų? O kas slypi už to „neklausymo“? Nes jūs liepėte kažką padaryti, o vaikas nesutiko? Kaip jis drįso?! Ei! Džiaukitės, kad susidūrėte su asmenybe, kuri turi savo nuomonę. Bandykite stabtelti ir savęs paklausti, ko aš norėjau iš vaiko? Ar tai tikrai gyvybiškai svarbu? Ar galiu paaiškinti savo norą priversti vaiką paklusti? Jam nepaklusus atsitiks kažkas baisaus? Neatitaisomo? Bus sugriauta kažkas? Ne? Tai gal tada taisyklė arba jūsų reikalavimai yra ne visiškai teisingi? Gal tiesiog rodote valdžia silpnesnio atžvilgiu, nes kitur esate bejėgiai?

Tarkim. Situacija darželyje. Vaikas nenori miegoti pietų miego, o auklėtojai liepus tai daryti jis ima rodyti savo kaprizus. Tada auklėtoja pagrasina, kad paskambins jo mamai ir papasakos apie tokį jo elgesį bei lieps pasiimti vaiką į darbą. Vaikas puikiai suvokia, kad mama jam nėra grėsmė. Anaiptol! Išsigelbėjimas! Jis drąsiai keliasi, eina rengtis ir laukti mamos rūbinėje. Auklėtoja, natūralu, verda pykčiu, nes jos „auklėjimo“ metodai ne tik kad nepasiekia tikslo, bet veikia atvirkštine tvarka – viskas tik blogiau. Tokios situacijos nėra malonios. Jos kelia įtampą kasdieniniame gyvenime. Darosi vis labiau nepakenčiama dirbti su vaiku. Suaugusiojo nusivylimas atsispindi santykiuose. Santykių problemos atsispindi vaiko elgesyje, nuotaikoje, atsiranda sveikatos problemų. Taip ratas sukasi ir sukasi. Ir, jei nieko nedaryti, tai iš tokio vaiko užauga nusivylęs santykiais, nepasitikintis savimi, pripratintas besąlygiškai paklūsti, nelaimingas ir visiškai nekūrybiškas žmogus. Ar mums reikia vėliau tokio ateities darbuotojo? Ne...

Beje, kalbant apie mokytojus, dėstytojus, auklėtojus. Jų nesėkmingi bandymai ugdyti taip pat atsispindi jų gyvenimuose – besikartojančios nesėkmės žlugdo morališkai, kelia nusivylimą savimi kaip specialistu, perkelia neigiamas nuotaikas į jų šeimos gyvenimą. Sukasi sukasi užburtas ratas. Daugėja ir daugėja nelaimingų žmonių.

Tai gal laikas sustoti? Susėsti ramiai su šeima, kolektyvu, auklėtiniais ir apgalvoti dalykus, kurie kiekvieną (!) šeimos narį erzina, taisykles, kurių bendrai būtų laikomasi. Ir tebūnie tos taisyklės įgyvendinamos. Tebūnie jos logiškos, paprastos, mielos. Tokios, kurių būtų garbė laikytis. Kurių laikantis kiekvienas jaustųsi lyg kasdien laimintis daugiau nei aukso medalį.

Kviečiu pasidalinti mano „laišku“ su visais savo draugais.