Dideli vaikai

Kai gyvas organizmas netenka vieno iš savo turėtų gebėjimų, stengiasi jį kompensuoti kitais. Na, tarkim, praradus regą, aštrėja klausa ir lytėjimas. Tai vadinama adaptacija. Tam, kad išgyventų, organizmai stengiasi kaip įmanydami prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Ir tai vyksta ne tik fiziologiniu lygmeniu, bet ir socialiniu, psichiniu ir pan. Tai yra normali, instinktyvi, išgyvenimo reakcija. Įdomu tai, kad vaikai, kurie skirtingai nei suaugusieji, dar nėra išmokyti visuomenės normų arba visuomenėje priimtų (priimtinų?) reagavimo būdų, taip pat adaptuojasi. Tik daro tai pagal savo suvokimą. O suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paremtas bandymais ir po jų sekančia patirtimi. Iš čia kyla atsakymas – kuo jaunesnis savo amžiumi vaikas, tuo jo adaptacinis elgesys labiau naivus, susijęs su fiziologinėmis reakcijomis, labiau primityvus. Ką turiu omenyje? Tarkim, dėmesio poreikio patenkinimo pavyzdžiai. Kūdikis, norėdamas patraukti savo pusėn dėmesį, garsiai verkia. Kuo ilgiau

Būti laimėtoju. Būti pirmu. Būti aukščiau kitų. Būti pastebėtu. Būti išskirtiniu. Kiek tai jums rūpi? O kiek rūpi tai, kokie yra jūsų vaikai? Greičiau už bendraamžius pradėjo sėdėti? Stotis? Eiti pirmuosius žingsnius? Lanko būrelius? Pirmūnai klasėje? Laimėjo medalį? Kas jie, jūsų vaikai? Kokie jie? Kaip jaučiatės jūs – jų tėvai – kai jie kažką daro geriau nei kiti, geriau UŽ kitus. Arba, atvirkščiai, nedaro nieko panašaus nei kiti. Nedaro nieko... Visada prisimenu save. Pirmūnė nuo pirmosios klasės, olimpiadų dalyvė, piešimo konkursų nugalėtoja, sporto ir šokių būrelių lankytoja. Tokia graži ir gera. Ar aš buvau laiminga? O mano tėvai ir artimieji? Kur link lenkiu? Pasvarstykime. Nuolat skaitau įvairias nuomones. Viena jų – negrūskime į būrelius savo vaikų, nekiškime jų ten per prievartą, neperkraukime jų dienotvarkės papildomomis veiklomis, nes jie, jautrūs organizmai, pervargsta jau mokykloje. Apsiribokime viena papildoma veikla. Stenkimės tartis su vaikais, ieškoti to, kas pači

Kad fizinis skausmas gali būti viena iš dvasios gelbėjimo priemonių, sužinojau dar tada, kai pradėjau rašyti savo disertaciją paauglių savęs žalojimo tema. Tai buvo kraupus atradimas. Šiurpau ne tik todėl, kad daug skaičiau apie skausmą sau keliančius ir, veikiausiai, visiškai gyvenimu nusivylusius jaunuolius. Jaunas amžius ir tie pasirinkti būdai... Gal labiau todėl, kad jie tai darė tam, kad išgytų... O gydėsi jie patys. Savarankiškai. Daug mąsčiau – kodėl pasirenkamas toks būdas?! Atrodytų, negi nėra kitų variantų padėti sau. Tokia „savigyda“ atrodė labai makabriškai. Vėliau sustojau ties mintimi, kad paauglys renkasi kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama aplink jį, valdydamas savo pojūčius. Greičiausiai jaunuoliams atrodo, kad fiziniai pojūčiai yra labiausiai apčiuopiamas ir lengviausiai pasiduodantis valdymui dalykas. Ir tokiam jauno žmogaus vaizdiniui susidaryti tikrai įtakos turime ir mes – suaugusieji. Pradėkime nuo to, kiek mažai žinome apie emocijas, jų atpažinimą savyje, ki