Adaptacija

Kai gyvas organizmas netenka vieno iš savo turėtų gebėjimų, stengiasi jį kompensuoti kitais. Na, tarkim, praradus regą, aštrėja klausa ir lytėjimas. Tai vadinama adaptacija. Tam, kad išgyventų, organizmai stengiasi kaip įmanydami prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Ir tai vyksta ne tik fiziologiniu lygmeniu, bet ir socialiniu, psichiniu ir pan. Tai yra normali, instinktyvi, išgyvenimo reakcija.

Įdomu tai, kad vaikai, kurie skirtingai nei suaugusieji, dar nėra išmokyti visuomenės normų arba visuomenėje priimtų (priimtinų?) reagavimo būdų, taip pat adaptuojasi. Tik daro tai pagal savo suvokimą. O suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paremtas bandymais ir po jų sekančia patirtimi. Iš čia kyla atsakymas – kuo jaunesnis savo amžiumi vaikas, tuo jo adaptacinis elgesys labiau naivus, susijęs su fiziologinėmis reakcijomis, labiau primityvus. Ką turiu omenyje? Tarkim, dėmesio poreikio patenkinimo pavyzdžiai. Kūdikis, norėdamas patraukti savo pusėn dėmesį, garsiai verkia. Kuo ilgiau nepatenkinamas poreikis, tuo garsesnis riksmas gali būti. Jei po kelių tokių elgesio modelio pakartojimo poreikis patenkinamas – įvyksta adaptacija. Kūdikis „žino“, kad po riksmo seks dėmesys. Tiesa sakant, čia prisideda ir daugiau kintamųjų – asmenybiniai dalykai, charakterio ypatumai, temperamentas, kurį atsinešame vos gimę ir pan. O kur dar aplinkos poveikis – mamos požiūris į kūdikį, elgesys su juo, kiti aplinkiniai ir ryšys su jais ir t.t., ir pan. Tai sunkiai nuspėjami įvairių kombinacijų deriniai ir jų įtaka tolimesniam vaiko vystymuisi. Ir tada turim ką turim.

Bet net ir su tuo, „ką turim“, galime elgtis vienaip ar kitaip. T.y. nekreipti dėmesio ir gyventi toliau arba stengtis palengvinti buitį ir mokyti mažylį priimtinos abiem pusėms adaptacijos. Būtent abiem pusėms. Ne tik tėvams arba ne vien vaikui.

Jei suprasime patį adaptacijos mechanizmą, bus lengviau atpažinus jį įtakoti. Tarkim, šeimoje turime tris pametinukus vaikus. Vieno trijų metų amžiaus skirtumu, ne daugiau šešerių (amžius sąlyginis). Kuo daugiau konkurentų dėl tėvų dėmesio – tuo labiau veikia galvos, kaip jo prasimanyti. Ir kiekviena asmenybė čia veiks pagal savo supratimą! Jei turiu ką pasiūlyti, ką pademonstruoti, kuo išsiskirti – puiku! O jei ne? Tai gal galiu atrodyti vargšas ir nuskriaustas? Bjaurus ir garsus? Ir dar jei į tai reaguojama?! Voila! Beje, dėmesio reikalavimas yra natūrali, prigimtinė, fiziologinė reakcija. Kiekvienas gyvas organizmas vienokiu ar kitokiu intensyvumu reikalauja sau dėmesio. Aš kalbu apie dėmesį tik tarp tos pačios rūšies gyvų organizmų. Nes na kiškis nenorėtų būti pastebėtas vilko. Bet tai jūs jau, tikriausiai, supratote. Pratęskime apie vaikus.

Tikrai nesakau, kad nereikia kreipti dėmesio į vaikų kaprizus, ašaras, verksmus, muštynes, kitokias nepasitenkinimo išraiškas. Anaiptol. Tai yra geriausias indikatorius, kad kažkas neramina jūsų vaiką. Tai turėtų būti kaip raudono mygtuko tėvų smegenyse paspaudimas. Achtung achtung! Tėvų reagavimas į netinkamą adaptaciją (vaiko netinkamu, nemaloniu elgesiu) turėtų būti gerai apgalvotas ir pasvertas. Dabar jūsų eilė padėti vaikui adaptuotis tinkamai – ištraukti į dienos šviesą jo/jos išskirtinumą, įpūsti pasitikėjimo savimi, drąsos ir išmokyti tinkamų ir priimtinų dėmesio prašymo formų. Pasakyti lengva, ania? Kaip tai padaryti? Paprastai pats netinkamas vaiko reagavimo principas, turinys ir vaiko pažinimas leidžia empatiškam tėvui/mamai nuspėti, kokią elgesio formą pasiūlyti kitą kartą. Čia labai gelbėja ir savarankiškumo ugdymas. Tai turėtų būti paraleliai vykstantys procesai. Besąlygiška tėvų meilė ir to demonstravimas, priėmimas vaiko tokiu, koks jis yra ir pastiprinimas jo teigiamų savybių, stiprybių, mokymas būti savarankišku ir to skatinimas. Nepamirškime, kad kuo mažesnis vaikas, tuo labiau reiktų akcentuotis į tai, kad jam sekasi siekti. Svarbios pastangos, pats siekimo procesas, bandymai. Vėliau galime džiaugtis pasiekimais, mokėjimu išsikelti tikslus, laikytis savo užsibrėžtų tikslų ir pan. Be abejo, bus ir nevilties, nepasisekusių bandymų, klaidų. Tėvai turi būti šalia. Bet ne daryti už vaiką. Ne rodyti nusivylimą, bet pasiūlyti vėl pabandyti, tik gal kitu būdu.

Taigi, žingsniai kaip ir aiškūs? Pastebime netinkamas reakcijas ir situacijas, kada jos atsiranda. Tada bandome rasti tokio elgesio priežastis. Paraleliai nuolat kalbame su vaiku, skatiname jo/jos savarankiškumą, pabrėžiame stipriąsias puses, individualumą. Jei vaikų yra daugiau nei vienas, pasistenkite skirti asmeninio dėmesio kiekvienam iš vaikų. Tai gali būti vieną kartą savaitėje skirta valanda ar dvi pabuvimo akis į akį su vienu iš jūsų vaikų. Paklauskite, ką jis pats tuo metu norėtų su jumis nuveikti. Ir pasistenkite, kad tuo metu niekas jums netrukdytų. Tai turėtų būti tarsi įsimylėjėlių pasimatymas. Mėgaukitės vienas kito bendrija. Šiomis tet a tet akimirkomis galite be galo daug sužinoti apie savo atžalą. Ir tuo pačiu galite labai daug pasakyti asmeninių dalykų. Nepraleiskite tos progos. Kartais kakava su sausainiu ir filosofinis pokalbis su keturmečiu daro stebuklus net ir saugusiojo gyvenime.

Tikriausiai liko neatsakytas klausimas, o kaip gi reaguoti „čia ir dabar“, kai kyla drama namie? Žinote, labiausiai jums reiks kantrybės. Labiausiai padeda „minutės petraukėlės“. Jei matote, kad situacija gerokai įkaitusi, o jūs pats/pati irgi verdate, paimkite „minutės petraukėlę“. Tam pasitarnauti gali ir atribojimas visų pusių į skirtingus kambarius, buto kampus, išėjimas su vienu iš vaikų pasivaikščioti (vienas iš tėvų lieka namie su vienu, kitas eina su kitu pasivaikščioti) ir t.t., ir pan. Aišku, sunkiausiai suaugusiam... Mums reikia nusiraminti tam, kad neužriktumėm ir gebėtumėm bent jau atrodyti ramiai tame agresijos sūkuryje ir žodžių uragane. Gal padės kažkoks iš anksto susitartas ženklas? Rankos pakėlimas? Švilpukas? Raudonos kortelės iškėlimas virš galvos? Būkite kūrybiški. Jums tikrai pavyks rasti būdų. Kuo anksčiau susiimsite ir rasite savo metodus, tuo ilgiau gyvensite J Nes stresas yra gerai, kol jis varomoji jėga. Jei jis viršija mūsų galimybes – tampa visa griaunančiu.