Laisvė ir atsakomybė

Dažniausiai rašau tada, kai man reikia kažką pačiai apgalvoti. Susidėlioti mintis tokia tema, kuria turiu be galo daug skrajojančių minčių. Šiuo kartu mintys skrajoja laisvės tema. Kaip vaikams pasakyti, kas yra laisvė? Ir kaip laisvę susieti su atsakomybės jausmu?

Mintys prasidėjo nuo čia. Gimstame visiškai priklausomi, nes visiškai bejėgiai. Neišgyventumėm be kitų pagalbos. Nemokame vaikščioti, nemokame sėdėti, net šliaužti nemokame vos gimę. Tačiau jau turime nemažą puokštę refleksų, kurie mums padeda išgyventi  – griebimo, čiulpimo, rijimo ir pan. Kaip nuostabiai gamtos surėdyta, ar ne? Bet jei taip malonu sūpuotis mamos glėbyje, jei taip saugu, jauku ir patogu, tai kam ta laisvė? A? Juk būtum sau ramus sterblėje visą gyvenimą ir tiek! Ne ne! Žmogus – smalsus ir protingas gyvis. Jis veržiasi pažinti, patirti, išmokti. Ir tai taip pat prigimtiniai dalykai. Tai mūsų prigimtinis laisvės troškimas. Nes tik taip mes išmokstame gyventi. Tik per savo patyrimą.

Štai. Laisvė – tai raktas į naujus potyrius, į pažinimą. Tai viena iš galimybių susipažinti su aplinka, pasauliu, gyvenimu už mamos glėbio ribų. Tačiau, su laisve ateina ir atsakomybė. Nes kuo labiau tolstame nuo savo lizdo, tuo didesnė tikimybė sutikti kitus. O susidūrus su aplinkiniais, mums nori nenori reikia taikytis prie jų. Nes, na, ne vienas gyveni šiame žemės rutulėlyje. Kaip įsitekti kartu visiems? Kaip nesusipriešinti?

Vienas iš dalykų, kuriuos turi, tiesiog privalo, žinoti Jūsų vaikas – asmeninės ribos. Jos yra saugumo garantas, jos yra tai, kas ateityje padės išgyventi. Galite tai vadinti bet kaip – tapatumu, asmenybe, savastimi, neliečiamybe. Bet esmė ta pati. Turi pažinti save. Žinoti, kas tau priimtina. Ir kada jau aiškiai pasakyti, kad kitas peržengė tas ribas ir darosi nemalonu. O nemalonu gali būti dėl daugelio dalykų – netinkamų, nelauktų, nenorimų ir pan. prisilietimų, pasakytų žodžių, atliktų kitokių veiksmų. Svarbiausiai suprasti, kas ir kada tau nepatiko. O supratus pasakyti aiškiai tai kitam. Aiškiai ir neįžeidžiai. Pabrėžiant pastarąjį žodį. Nes pasakyti kaip jautiesi irgi reikia mokėti. Primenu, gyvename tarp kitų žmonių. Kad ir kaip svarbu išlaikyti save sveiką, bet taip pat nemažiau svarbu suprasti kitą, šalia esantį, draugą ir artimą. Nes sveikata priklauso ir nuo harmonijos – vidus ir išorė turi derėti.

Taigi asmeninių ribų suvokimo mokslas. Ankstyvoje vaikystėje tai gali pra
sidėti ir tapatintis su asmeninio kūno pažinimu – „čia mano akytės“, „čia mano ausytės“. Vėliau peraugti į treniruotes - ką aš su tuo savo kūnu galiu nuveikti. O tada jau, kas man iš tos veiklos patinka ir malonu. Ir paskiausiai, o kaip kiti įtakoja mane per mano kūną. Ir ar tai man malonu? O jei nemalonu, kaip tai pasakysiu kitam? Išmokykite savo vaiką
sakyti frazę: „Stop. Nemalonu.“ Jis privalo žinoti, kad jo kūnas – jo tvirtovė. Labai svarbu gebėti atpažinti pojūčius ir sieti juos su emocijomis. Va čia jau prasideda kita tema – emocijų atpažinimas per kūno siunčiamus signalus, pokyčius.

Tai visgi, kaip ta laisvė ir atsakomybė siejasi vaikystėje? Jei nori būti laisvas, privalai prisiimti tam tikras atsakomybes. Ar ne? Na, jei nori eiti į lauką, tai kaip ir turi apsirengti, jei nori apsirengti, tai turi turėti rūbų, jei nori turėti rūbų, tai turi juos prižiūrėti (bent jau) – sudėti nešvarius į skalbinių dėžę, pasirūpinti, kad jie grįžtų atgal į spintą, kai nebenešiojami ir t.t., ir pan. O kokias atsakomybes ir laisves Jūs aptarinėjate su savo vaikais?