Dideli vaikai

Nauji metai, naujos rezoliucijos sau, nauji užmojai ir siekiai, ania? Ir taip kiekvienais metais. Ir taip nuo kiekvieno pirmadienio, naujo mėnesio, naujo sezono. Kažko lauki, kažką vis sau pasižadi, kai ką uždraudi, apriboji, kažko sau leidi daugiau. Tiesa sakant, ne apie tai norėjau rašyti. Pakalbėkime apie norus ir savęs ribojimą norėjime. O gal teisingiau būtų rašyti ribojimą turėjime, įsigijime? Nes norėti kaip ir nedraudžiama, nežalinga. O gal yra kitaip? Praėjęs mėnuo man buvo toks pilnas ne dovanų, ne pirkimo, o apmąstymo apie tai. Pradėkime nuo to, kad dovanas, kaip niekada anksčiau, įgijau iki gruodžio. Todėl ir galvoskaudžio dėl jų nebuvo. Liko tik įkyrumai, kuriuos vis pagilindavo apsilankymas parduotuvėse – „O gal reiktų dar šį tą nupirkti?“. Vijau viską lauk iš galvos. Stengiausi įkvėpti kalėdinės dvasios kitaip. Kepiau imbierinius sausainius, lupau vieną po kito mandarinus, ieškojau nosimi cinamono kvapo praeidama pro kepyklėles, kad tik atitolinti piniginės atvėrimą....

Kažkada vienas labai protingas žmogus man pasakė, kad būti vienam, tai nereiškia būti vienišam, o mokėjimas būti su savimi – protingo, išlaikyto žmogaus gebėjimas. Tada buvau paauglė. Noras išsiskirti, poreikis atrasti save, savo tapatybę buvo begalinis. Bet pasirinkta taktika, tikriausiai, nebuvo pati tinkamiausia. O gal ir išsakytą mintį tada supratau savaip. Taip, kaip man buvo patogu, kaip buvo priimtina. Visgi interpretuodami įdedame dalelę savęs. Kas gi yra tas buvimas su savimi? Mokėjimas save priimti? Žinojimas, kuo esi? Kas esi? Ar lengva save pažinti ir tuo pačiu priimti tokį, koks esi? Su visais trūkumais, privalumais, poreikiais. Kaip išmokyti savo vaikus gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka? Juk kiekviena mama, tėtis nori ramybės ir sveiko gyvenimo savo vaikams. Greičiausiai viskas prasideda dar kūdikystėje. Vieni nori nuolatinio patvirtinimo, kad yra matomi, kad yra palaikymo komanda. Kiti gali ilgas valandas tyrinėti save ir aplinką neprašydami buvimo kartu, mėgaud...

Kai mūsų gyvenimai galutinai persikels į virtualią erdvę ir nebebus kitokio bendravimo pasirinkimo, teks išmokti skaityti žinutes. Arba nustoti jas skaityti visai. Pastaruoju metu mažokai tenka bendrauti žiūrint pašnekovui į akis, stebint jo veido mimiką, įsiklausant į intonacijas, išlaukiant jo pauzes, skaičiuojant įkvėpimus. Tiesa sakant, labai vertinu šią patirtį, nes niekada nebūčiau pagalvojus, kad analizuosiu savo potyrį virtualiame bendravime. Esu TŲ laikų žmogus, kuris dar spėjo vaikystę praleisti be mobilaus telefono, youtubinių filmukų ar tiktokų. Galiu palyginti gyvenimą prieš ir po. Abu jie žavūs. Abu labai skirtingi. Ir visgi. Dažniausiai man kliūna viešas tiesmukas savų nuomonės deklaravimas. Ir aš daugiau ne apie tai, kad jos išsakomos (užrašomos). Aš apie tai KAIP tai daroma. Šiandien pagooglinau, ką reiškia žodis nuomonė . Jums įdomu? Nusimanymas, supratimas, pažiūra, nusistatymas . Tai nepatenkino mano smalsumo. Nepaaiškino esmės. Juk tam, kad nusimanyti kažkame, tu...

Vakar prieš užmiegant atsiminiau, kaip viena labai protinga dėstytoja kadais mūsų paklausė „Kokių klientų atsisakytumėte?“. Tada buvome pilni jaunatviško naivumo, entuziazmo ir manymo, kad galime pakeisti pasaulį, jei jis mums atrodys bent kiek netobulas. Vos išgirdus klausimą daugelio iš būsimųjų psichologų akys išdavė, kad jis jiems atrodo kiek kvailokas. Bet po kiek laiko, įsiklausius į save, radosi kitos išraiškos – nuostabos. O juk tikrai! Yra žmonių, kurių aš tiesiog nesuprantu, nenoriu priimti, vengiu. Ir dar blogiau – nekenčiu jų, pykstu ant jų, man jų tiesiog gaila. Kiekvienas mūsų pasisakė. Ir po kiekvieno pasisakymo aiškėjo, kad negalime būti Visatos valdytojais, nes yra planetų, kurių mes dar neatradome. Yra ir tokių, kurių vengiame. Kurių egzistavimą neigiame. Kurias norėtumėm tiesiog sunaikinti... nes jos beveik trukdo matyti Saulę. Žodžiu, buvo daug įžvalgų patvirtinančių mūsų netobulumą ir trapumą. Psichologai irgi žmonės. Apie ką aš čia? Pirmiausiai apie tai, kad uni...