Nuomonės

Kai mūsų gyvenimai galutinai persikels į virtualią erdvę ir nebebus kitokio bendravimo pasirinkimo, teks išmokti skaityti žinutes. Arba nustoti jas skaityti visai. Pastaruoju metu mažokai tenka bendrauti žiūrint pašnekovui į akis, stebint jo veido mimiką, įsiklausant į intonacijas, išlaukiant jo pauzes, skaičiuojant įkvėpimus. Tiesa sakant, labai vertinu šią patirtį, nes niekada nebūčiau pagalvojus, kad analizuosiu savo potyrį virtualiame bendravime. Esu TŲ laikų žmogus, kuris dar spėjo vaikystę praleisti be mobilaus telefono, youtubinių filmukų ar tiktokų. Galiu palyginti gyvenimą prieš ir po. Abu jie žavūs. Abu labai skirtingi. Ir visgi. Dažniausiai man kliūna viešas tiesmukas savų nuomonės deklaravimas. Ir aš daugiau ne apie tai, kad jos išsakomos (užrašomos). Aš apie tai KAIP tai daroma.

Šiandien pagooglinau, ką reiškia žodis nuomonė. Jums įdomu? Nusimanymas, supratimas, pažiūra, nusistatymas. Tai nepatenkino mano smalsumo. Nepaaiškino esmės. Juk tam, kad nusimanyti kažkame, turime įdėti daug pastangų – domėtis, skaityti, išbandyti, patirti, būti suklydę, atradę savo kelius ir t.t. Tai, vadinasi, nuomonę gali sakyti tik tas, kuris nusimano? Ar kaip? Juk ne!

Mane mokė, kad „nekiščiau savo trigrašio į ne savo reikalus“. Iš pradžių buvau „tiems reikalams“ per maža. Vėliau, kai dariausi pakankamai didelė, man sakė, kad tyla (nutylėjimas) yra išmintis ir gero tono pavyzdys. Tokie tai buvo išsiauklėjimo standartai. Dar ir po šiai dienai vertinu tylą. Bet! Ko ji verta tokiame bendravime (santykiuose), kai neįmanoma pamatyti žmogaus veido? Jei šiais laikais tylėsi, tai tiesiog tavęs nebus, tu neegzistuosi. Anksčiau net tylėdama mokėjau išlaužti tokias išraiškas, kad buvo ir be žodžių aišku, ką mąstau. Mūsų visų veidai anksčiau buvo daug labiau ištreniruoti nuomonėms reikšti. Nes tiesiog to reikėjo pagal situaciją. Pabandyk dabar (nu)tylėti. Pagalvokim. Tyla Facecook‘e. Tyla Instagram‘e. Tyla Twitter‘yje. Tai po galais, ką tu ten veiki?! Tavo account‘ą visi pamirš po savaitės tylos. That‘s life! Susitaikai ir prisitaikai (adaptacija!) arba pasitrauki.

Kitas momentas, kad nuomonę reikšti reikia išmokti. O mokytis, kaip žinia, lengviausiai nuo mažens. Tikriausiai esate ne kartą susidūrę su tiesiai į kaktą išsakyta mažo vaiko nuomone. Tarkim, „jo dantys kreivi!“, „šita teta labai didelė (stora)!“, „man šlykšti tavo košė“ ir t.t., ir pan. Kas vyksta po tokių mažųjų „šūvių“? O gi mes, tėvai, paprastai puolame sakyti, kad taip kalbėti negražu. Ar tikrai? Ir po to, kai mes patys ką tik pakomentavome „ant“ agnių, dovilių, mantų, andrių Facebook‘o sienų? Išsakėme ten savo nuomonę. Dažnai net nepagalvodami apie tai, kaip kiti tai supras, priims, kaip po to jausis. Ne ne, aš neabsoliutinu. Tikrai ne visi taip elgiamės. Kiti tiesiog (nu)tylime. Ei, bet pagalvojame?

Taigi, o kaip pasakyti, užrašyti savo nuomonę taip, kad ji neįžeistų, skatintų susimąstyti, vestų pirmyn, o ne atgal? Pirmiausiai, kadangi kalbame apie vaikų auklėjimą, reiktų mokyti vaikus išsakyti savo nuomonę teisingai. Ar tai įmanoma? Taip. Pradėkime nuo tos pačios neskanios košės. Čia susidursime su dilema, kad kiek žmonių, tiek ir skonio pojūčių. Tai, kas jums atrodo nepaprastai skanu, kitą gali versti žiaugčioti. Tiesa? Taip. Gyvenimiškose situacijose susiduria mažiausiai du žmonės ir jų skirtingos investicijos (patirtys) į tą ar kitą dalyką – iš vienos pusės mama, kuri investavo savo laiką ir darbą, stengėsi, galvojo apie vaiko gerovę, iš kitos pusės vaikas, kurio fiziologiniai pojūčiai rėkte rėkia, kad ši košė gali būti nuodinga organizmui. Abu teisūs. Abu nelaimingi. Abu turi nusileisti, jei nori išvengti konflikto. Bet dažniausiai nusileisti mes priverčiam silpnesnį. T.y. vaiką. Nes užgniaužiam jo pojūčius ir „priverčiam“ pamėgti košę, nes meslabaidaugdirbomkadjąpagaminti. Ko išmoksta vaikas po tokios patirties? Na, minimum, kad ateityje geriau nutylėti savo nuomonę, nes į ją nebus kreipiamas dėmesys. Maksimum, kad stipresnis visada laimi. Aš nesakau, kad reikia nusileisti ir nebegaminti daugiau košių iš viso. Juk yra ir kitokių sprendimo būdų! Bet visų pirma turėtų sekti pokalbis. Pavyzdžiui, kas konkrečiai toje košėje taip jau blogai – spalva, temperatūra, kruopų rūšis, valgymo laikas ar pan.? Jei ji neskani tik dėl to, kad smagiau būtų pasižiūrėti filmuką tuo metu – tai nėra argumentas košės skoniui kritikuoti. Beje, turime kalbėti ir apie tai, kas tai kritika ir kaip ji gali paveikti košės gamintoją. Tam padėtų pavyzdžiai – tarkim, kartu pagaminti košę ir parodyti visą procesą. Kartu išrinkti košės rūšį ar pagardinimo būdą. O gal dubenėlį, į kurį bus košė dedama? Sakote, terlionės? Bet va tokios „terlionės“ iš dalies apsaugotų nuo ateities agresijos liejimo internetiniuose portaluose. Kaip ten sakoma – jei Hitleriui būtų mama leidusi lankyti dailės būrelį, tai...

Aš pati dar vis mokausi išsakyti ir priimti nuomones. Nors jau įpusėjau savo gyvenimą, bet galiu pasakyti, kad iš tiesų tai nėra lengva užduotis. Juolab, kad ir vaistų tam nėra dar išrasta, o kelias ilgas ir duobėtas – klumpi, atsitiesi, klumpi. Kartais tyliai nusijuokiu atsitraukusi ir supratusi, kad mane aršiai kritikavę žmonės patys labai sunkiai priima bet kokius pasisakymus apie jų pačių elgesį, kūrybą. Bet-o-tačiau kritika, nuomonė yra ir vaistas. Tai, kas išsakytas laiku, vietoje ir tinkamai, gali pastūmėti keistis teigiama linkme, siekti, tobulėti. Aš už tai, kad gyvenime būtų ta varomoji jėga. Bet ji neturėtų užkirsti kelio, būti destruktyvi, žudyti. Ji turi būti tas stumtelėjimas teisinga linkme – kad ir į tobulesnį košės receptą. Neverta atsisakyti sveikų pusryčių idėjos, jei kartą nepavyko. Taip pat svarbu neatsisakyti savo identiteto, jei kažkas ėmė ir išsakė savo nuomonę. Kuri, gal ir kiek per grubiai išsakyta, bet turi savyje krislą tiesos. Jei surinktumėm visą žmonijos išmintį, istoriją, patirtį, būtumėm genijais. Jei gebėtumėm iš to atsirinkti tai, kas mums reikalinga, taptumėm tiesiog išmintingesni.