Dideli vaikai

Dažniausiai rašau tada, kai man reikia kažką pačiai apgalvoti. Susidėlioti mintis tokia tema, kuria turiu be galo daug skrajojančių minčių. Šiuo kartu mintys skrajoja laisvės tema. Kaip vaikams pasakyti, kas yra laisvė? Ir kaip laisvę susieti su atsakomybės jausmu? Mintys prasidėjo nuo čia. Gimstame visiškai priklausomi, nes visiškai bejėgiai. Neišgyventumėm be kitų pagalbos. Nemokame vaikščioti, nemokame sėdėti, net šliaužti nemokame vos gimę. Tačiau jau turime nemažą puokštę refleksų, kurie mums padeda išgyventi   – griebimo, čiulpimo, rijimo ir pan. Kaip nuostabiai gamtos surėdyta, ar ne? Bet jei taip malonu sūpuotis mamos glėbyje, jei taip saugu, jauku ir patogu, tai kam ta laisvė? A? Juk būtum sau ramus sterblėje visą gyvenimą ir tiek! Ne ne! Žmogus – smalsus ir protingas gyvis. Jis veržiasi pažinti, patirti, išmokti. Ir tai taip pat prigimtiniai dalykai. Tai mūsų prigimtinis laisvės troškimas. Nes tik taip mes išmokstame gyventi. Tik per savo patyrimą. Štai. Laisvė – ta...

  Tai tikrai bus pilnas emocijų „laiškas“, nes įvykiai, kurie pastūmėjo išrašyti savo mintis, labai švieži ir dar labai man aktualūs. Pati visada esu už tai, kad pirmiausiai reikia suskaičiuoti bent iki dešimt, leisti impulsams ateiti iki mąstančiųjų smegenų, o tik tada kalbėti, bet šiuo kartu impulsai jau senokai praėję visus etapus ir vis tiek degu. Kame reikalas, sakysite? Pakalbėkim. Jau daugiau nei šešis metus aš pati dalyvauju procese, kurio metu bandoma padėti žmonėms tinkamai pasirinkti veiklos sritį, kryptį, kurioje bus efektyviai dirbama. Šis procesas reikalingas ne tik darbdaviui. Visų pirma jis padeda pačiam būsimajam darbuotojui. Labai svarbu, kad dirbančiajam būtų įdomu, kad jis realizuotų save, išnaudotų savo gebėjimus ir t.t., ir pan. Tik taip visa sistema sėkmingai stumsis į priekį, judės, galės siekti tikslų, bus naudinga visuomenei. Šio proceso metu vis pastebiu, kad savybė, kurios taip trūksta daugumai – kūrybiškumas. Ir jau senokai padariau išvadą, kad niek...