Dideli vaikai

Ar dar pamenate savo vaikystę? Aš savąja – taip. Kadais turėjome savo herojus. Kai vienu metu rodė per TV Robino Hudo istorijas, visų kiemo vaikų garbės reikalas buvo turėti savo lanką ir strėles. Lakstėme laukais sušilusiais veidais ir įsivaizdavome save robinais hudais gelbėjančiais vargšus nuo piktavalių. Tuomet giliai viduje jautėmės didvyriais, kurie gali atskirti gėrį nuo blogio. Nė vienas iš mūsų nenorėjo būti blogiuku. Visi siekė Robino vaidmens! Ta šiluma širdyje, įveikus įsivaizduojamą blogį, buvo nepakartojamas jausmas! Gebėjimas įsijausti į herojaus rolę leido valdyti pasaulio dėsnius. Kiekvienas mūsų laukėme naujos dienos ir naujų blogiečių, nuo kurių teks vaduoti pasaulį. Net nežinau, kas labiau „vežė“ – begalinė jėga, kurią tam kartui suteikdavo savadarbis lankas rankose ar mintis, kad esi nenugalimas, apsukrus, teisingas. Vėliau dar ne vienas herojus buvo užvaldęs mus – buvome ir indėnais, ir vergėmis izauromis. Dabar jau net sunku ir besuskaičiuoti, kiek herojų rolių

Iš tiesų labai sunku atsiriboti nuo temų, kurios šiuo metu ne tik užėmusios garbingiausias pozicijas internetiniuose žiniasklaidos portaluose, bet ir nuolat girdimos praeivių kalbų nuotrupose. Dar šiandien nugirdau dviejų valytojų pokalbio dalį, kuri skambėjo maždaug taip: „Žinai, jis jau antrą kartą juo susirgo.“ Norėjau save įtikinti, kad tai visai nesusiję su korona. Nepavyko. Smegenys tarsi užprogramuotos sukasi TA tema. Gal iš įpročio (visgi veik dešimt mėnesių su tuo gyvenu), o gal instinktyviai – norėdamos ap(si)saugoti. Vis pagalvoju, o kodėl jos (mano smegenys) nebando savęs (tuo pačiu ir manęs) apsaugoti išvengdamos TOS temos? Mąstyti pozityviai būtų puiki terapija. Apeiti lanku negatyvą. Įžvelgti pliusus visame šitame jaukale. Lyg ir stengiamės abi, bet pastangos kažkokios vietoje trypčiojančios, trumpalaikės. Jau jau atrodo radau, kuo pakeisti susitikimus su draugais ir pažįstamais ir čia stop – nebegalima ir to, ir ano. Žinau, kad tai laikina, kad praeis, kad taip reikia i

Ar jūs mokėtės būti mama? O jūs – tėčiu? Ar egzistuoja tokios mokyklos? Žinau, kad yra prirašyta daug knygų, kaip būti mama, tėčiu, bet ar tikrai dauguma jas skaito prieš tampant tėvais? O ar perskaitęs jas visas jau esi išmokęs jais būti? Man įstrigęs Edvardo (Ričardo Giro) klausimas Vivian (Džulija Roberts) filme „Graži moteris“ („Pretty Woman“) – kaip ruoštą kiaušinį ji labiausiai mėgsta? Virtą? Omletą? Kiaušinienę? Plaktą? Kapotą? Ar ji tiesiog renkasi tai, ką ir vyras, su kuriuo ji atsikelia tą rytą? Gal ir per paprastas identiteto ir savo nuomonės turėjimo pabrėžimo pavyzdys, bet jis labai vaizdus. Iš tiesų, kai mūsų namuose atsiranda vaikai, dauguma mūsų iš dalies prarandame savąjį Aš. Kad ir kaip tam besiruoštum, niekada nebūsi iki galo pasirengęs visiems įmanomiems iššūkiams. Dažnokai tenka atsisakyti dalykų, kurie mus anksčiau džiugino, varė pirmyn, buvo mūsų dalimi. Kartais yra visai puikių ir net sveikintinų „praradimų“. Pavyzdžiui, vaikų atsiradimas mūsų gyvenimuose įt