Mes - herojai!

Ar dar pamenate savo vaikystę? Aš savąja – taip. Kadais turėjome savo herojus. Kai vienu metu rodė per TV Robino Hudo istorijas, visų kiemo vaikų garbės reikalas buvo turėti savo lanką ir strėles. Lakstėme laukais sušilusiais veidais ir įsivaizdavome save robinais hudais gelbėjančiais vargšus nuo piktavalių. Tuomet giliai viduje jautėmės didvyriais, kurie gali atskirti gėrį nuo blogio. Nė vienas iš mūsų nenorėjo būti blogiuku. Visi siekė Robino vaidmens! Ta šiluma širdyje, įveikus įsivaizduojamą blogį, buvo nepakartojamas jausmas! Gebėjimas įsijausti į herojaus rolę leido valdyti pasaulio dėsnius. Kiekvienas mūsų laukėme naujos dienos ir naujų blogiečių, nuo kurių teks vaduoti pasaulį. Net nežinau, kas labiau „vežė“ – begalinė jėga, kurią tam kartui suteikdavo savadarbis lankas rankose ar mintis, kad esi nenugalimas, apsukrus, teisingas.

Vėliau dar ne vienas herojus buvo užvaldęs mus – buvome ir indėnais, ir vergėmis izauromis. Dabar jau net sunku ir besuskaičiuoti, kiek herojų rolių mes spėjome pasimatuoti. Ėch, tie nepakartojami laikai, kai viskas buvo taip paprasta ir ranka pasiekiama – užteko tik puikios vaizduotės!

Sakysite, apie ką aš čia? Ar jūsų vaikai turi savo herojus? Kas jie? Elzės, pelenės, žmonės-vorai, šunyčiai patruliai, peppos? Puiku! Kiekvienas veikėjas gali būti jūsų – tėvų – sąjungininkas supažindinant vaiką su jį supančiu pasauliu, ugdant jo emocinį intelektą – užjausti, suprasti, paguosti kitą, mokėti atpažinti savo jausmus, mokant visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Nepaisant to, kad šiųdieniai herojai dažnai asocijuojasi su parduotuvėse brukamu pigiu šlamštu iš Kinijos, galime juos „išnaudoti“ teisingai. Beje, kas trukdo herojus susikurti patiems? Ir iš tiesų, šiai dienai mums labai trūksta tikrų herojų! Ir ne tik vaikams... Mums, suaugusiems, taip pat.

Tikriausiai sutiksite, kad daug mieliau valytis dantis, kai žinai, kad Batman‘as juos valo kasdien ir dėl to yra pats sveikiausias ir stipriausias visoje planetoje! Daržoves ir vaisius smagiau valgyti iš dubenėlio su žmogaus voro atvaizdu, nes tuomet įsivaizduoji, kad esi jis. Padėti savo mažesniam broliui ar sesei atsiranda daugiau entuziazmo, kai vaidini Superman‘o rolę. Ar superman‘ai šluoja grindis, valo dulkes, ruošia pamokas? Tai priklauso tik nuo jūsų – kaip jūs pateiksite situaciją savo vaikui ir ką dar papasakosite apie herojaus kasdienybę. 

Klausimas, kam reikia išgalvotų personažų ir ar tai nenuves į visišką sumaištį, kai vaikas pradės suprasti, kad jie neegzistuoja realiame pasaulyje? Juk tėvai, mokytojai, seneliai, būrelių vadovai – suaugusiojo pavyzdžiai vaikams. Tai jie turėtų būti vaiko tikraisiais herojais, o ne kažkokie antgamtinių jėgų turintys vyrai ir moterys arba sužmoginti gyvūnėliai, gelbėjantys miestelį nuo piktavalių. Turiu klausimą? Ar visada elgiatės taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi jūsų vaikai? Ar gebate nuolat rodyti tą teisingą, teigiamą pavyzdį? Ar nepavargstate nuo herojaus rolės? Greičiausiai atsakėte „ne“. Nesiūlau nuleisti rankų ir atsipalaiduoti perleidus didvyrių vaidmenis elzėms. Siūlau turėti šiek tiek erdvės ir galimybės būti netobuliems. Dar vienas pliusas iš įsivaizduojamų herojų – jų mobilumas. Net kai jūs patys nesate šalia vaiko – darželyje, būrelyje, tarp kitų žmonių – herojus turi galimybę būti kartu. Kas beatsitiktų – pasikeistų auklėtojos darželyje, pasidarytų nedrąsu svetimoje aplinkoje, reikėtų palaikymo odontologo kėdėje – herojus gali būti šalia. Jie apsigyvena viduje. Tampa mūsų dalimi. Ir tam tikru vaikystės periodu vaikas gali daryti stebuklus per herojaus rolę – jis gali būti juo pats.

Šiandien mano tekstas bus trumpas, bet iš visos širdies noriu visiems jums palinkėti sveikatos – tiek fizinės, tiek psichinės. Prisiminkime savo vaikystės herojus. Įsileiskime juos į savo namus, savo širdis. Jie gali suteikti mums stiprybės. Jie gali padaryti mus visagaliais. Tais, kurie gelbėja pasaulį nuo pikto. Tais, kurie jaučia šilumą dėl to, kad gali padėti kitiems – silpnesniems, mažiau turintiems. Tegu mus apima tas jausmas, kaip tada, vaikystėje, kai grįždavome namo vakare ir „nusiėmę“ Robino Hudo kaukę jausdavomės pavargę, bet be galo laimingi. Laimingi, kad dar vieną dieną pasaulis buvo išgelbėtas. Ir tai padarėme mes.