Dideli vaikai

Nauji metai, naujos rezoliucijos sau, nauji užmojai ir siekiai, ania? Ir taip kiekvienais metais. Ir taip nuo kiekvieno pirmadienio, naujo mėnesio, naujo sezono. Kažko lauki, kažką vis sau pasižadi, kai ką uždraudi, apriboji, kažko sau leidi daugiau. Tiesa sakant, ne apie tai norėjau rašyti. Pakalbėkime apie norus ir savęs ribojimą norėjime. O gal teisingiau būtų rašyti ribojimą turėjime, įsigijime? Nes norėti kaip ir nedraudžiama, nežalinga. O gal yra kitaip? Praėjęs mėnuo man buvo toks pilnas ne dovanų, ne pirkimo, o apmąstymo apie tai. Pradėkime nuo to, kad dovanas, kaip niekada anksčiau, įgijau iki gruodžio. Todėl ir galvoskaudžio dėl jų nebuvo. Liko tik įkyrumai, kuriuos vis pagilindavo apsilankymas parduotuvėse – „O gal reiktų dar šį tą nupirkti?“. Vijau viską lauk iš galvos. Stengiausi įkvėpti kalėdinės dvasios kitaip. Kepiau imbierinius sausainius, lupau vieną po kito mandarinus, ieškojau nosimi cinamono kvapo praeidama pro kepyklėles, kad tik atitolinti piniginės atvėrimą....

Kai aplinkui tiek daug informacijos, labai sunku atsirinkti. Turime prieigą prie įvairiausių šaltinių, kurie, savo ruožtu, turi galimybes nevaržomai skleisti įvairaus pobūdžio informaciją. Esmė – moki ar nemoki atskirti, kuri tos informacijos dalis yra teisinga, kuri – eilinis smegenų plovimas. Kartais pasijauti kaip dideliame teatre, kuriame pats buvai įmestas vaidinti, bet jau nebežinai scenarijaus. O gal niekada jo nežinojai?... Dabar jūs taip pat skaitote mano pateikiamą informaciją. Prašau, atsirinkite tai, kas jums aktualu. Pritaikykite tik tai, kas pasirodys vertinga. Puiku, jei esi brandus suaugęs ir gebi adaptuotis prie tave supančio pasaulio. Atsilaikai prieš informacijos gūsius, išsirankioji esmę, nepasiduodi negatyvui. Ką daryti vaikams? Jie dar neturi užsiauginę to apsauginio sluoksnio, kuris padeda išgyventi, likti nesužeistam. Sakote, neleisti jiems žiūrėti TV, klausytis suaugusiųjų pokalbių? Ar patys tikite, kad įmanoma šiais laikais įlįsti į apsauginį burbulą, jame...