Naujųjų metų įžvalgos

Nauji metai, naujos rezoliucijos sau, nauji užmojai ir siekiai, ania? Ir taip kiekvienais metais. Ir taip nuo kiekvieno pirmadienio, naujo mėnesio, naujo sezono. Kažko lauki, kažką vis sau pasižadi, kai ką uždraudi, apriboji, kažko sau leidi daugiau.

Tiesa sakant, ne apie tai norėjau rašyti. Pakalbėkime apie norus ir savęs ribojimą norėjime. O gal teisingiau būtų rašyti ribojimą turėjime, įsigijime? Nes norėti kaip ir nedraudžiama, nežalinga. O gal yra kitaip?

Praėjęs mėnuo man buvo toks pilnas ne dovanų, ne pirkimo, o apmąstymo apie tai. Pradėkime nuo to, kad dovanas, kaip niekada anksčiau, įgijau iki gruodžio. Todėl ir galvoskaudžio dėl jų nebuvo. Liko tik įkyrumai, kuriuos vis pagilindavo apsilankymas parduotuvėse – „O gal reiktų dar šį tą nupirkti?“. Vijau viską lauk iš galvos. Stengiausi įkvėpti kalėdinės dvasios kitaip. Kepiau imbierinius sausainius, lupau vieną po kito mandarinus, ieškojau nosimi cinamono kvapo praeidama pro kepyklėles, kad tik atitolinti piniginės atvėrimą. Sunku buvo, nes prekybininkai kaip susitarę įvesdavo vis nuožmesnių dirgiklių, vis naujesnių prekių, vis mielesnių niekučių. Kaip galėčiau kaltinti vaikus, kurie be perstojo visko nori?! Pati patyriau šį jausmą visą gruodžio mėnesį! Juk galimybės leidžia, kodėl nenusipirkus?

Tai, kokiais tempais pildėsi pakuočių konteineris kieme švenčių metu, padėjo suvokti visko laikinumą. Kruopščiai rinktas dovanų popierius, jaukūs kaspinai, mieli lipdukai su vardais – viskas dabar pūva sąvartyne. Ne ne ne, nesakau, kad viso to nereikėjo. Tai miela ir malonu tada, kai gauni. Bet taip trumpa ir taip trapu... Ar norėti gauti dovaną niekinga? O daug dovanų? O kiek jų jau yra gana?

Kiek laiko džiaugiesi kažką gavęs? Tuo kartu? Dieną? Savaitę? Mėnesį? Ar prašote, kad Jums padovanotų vieną ar kitą daiktą? Ar laukiate siurprizų? Ar priimate džiaugsmingai visas dovanas? Ar slepiate nusivylimą gavę ne tai, ko tikėjotės? Ar padėkojate? Aš jau keletą metų dovanas „užsisakau“. Taip, šiek tiek suaugėliška ir visiškai jokios romantikos. Bet man, taip nemėgstančiai bereikalingų daiktų namuose, tai vienintelis išsigelbėjimas. Ir iš tiesų, mane labai džiugina faktas, kad niekas man nebedovanoja to, ko aš neturėčiau kaip panaudoti, kur padėti. Pastebėjau, kad tapo smagiau gauti ne fizines, išnaudojamas dovanas – kvietimus į teatrą, SPA ar masažą. Ir, nuoširdžiai sakau, daug smagiau tapo tiesiog susitikti, apsikabinti, pasišnekučiuoti. Net ir stalo stengiuosi neapkrauti maistu. Mėgaujuosi jaukiais ir neįpareigojančiais pokalbiais, lengvais istorijų pasidalinimais, šviesiais žvilgsniais. Kada tai atėjo? Senstu? O gal pasimokiau? Išmokau? Ėmiau kratytis sveikinimų sms‘ais ar žinutėmis socialiniuose tinkluose. Juk žmones, kuriuos tikrai nori pasveikinti su šv. Kalėdomis, turi ir apkabinti!

Artėju prie esmės. Ar mokote savo vaikus mėgautis tikrais dalykais? Ir dar svarbiau. Ar mokote juos atskirti, kas yra tikra? Kartais neturėjimas, troškimas, laukimas, susiturėjimas, apsiribojimas yra tokia saldi dovana. Imti didžiuotis, kad gali laukti. Saldžiai laukti TOS dienos. Džiūgauti akimis pamačius. Jausti dilgčiojimą krūtinėje pasigirdus skambučiui į duris. Ieškoti šypsenos, ją rasti, pagauti, apglėbti akimis. Nieko nesitikėti ir mėgautis tuo, ką turi brangiausią – sveikatą, buvimą drauge, galėjimą paliesti, apkabinti. Tikrai tai nėra vien tų, kurie jaučia artėjančią pabaigą, privilegija. Tai galime išmokti branginti kiekvienas mūsų. Ne dėl gyvenimo trapumo. Dėl to, kad tas jausmas brandina mus pačius. Jis daro mus išmintingesniais ir kartu turtina. Pasakymas „ne piniguose laimė“ neteisingas. Laimė yra visur. Ją tereikia pamatyti ir išmokti vertinti.