Dideli vaikai

Nauji metai, naujos rezoliucijos sau, nauji užmojai ir siekiai, ania? Ir taip kiekvienais metais. Ir taip nuo kiekvieno pirmadienio, naujo mėnesio, naujo sezono. Kažko lauki, kažką vis sau pasižadi, kai ką uždraudi, apriboji, kažko sau leidi daugiau. Tiesa sakant, ne apie tai norėjau rašyti. Pakalbėkime apie norus ir savęs ribojimą norėjime. O gal teisingiau būtų rašyti ribojimą turėjime, įsigijime? Nes norėti kaip ir nedraudžiama, nežalinga. O gal yra kitaip? Praėjęs mėnuo man buvo toks pilnas ne dovanų, ne pirkimo, o apmąstymo apie tai. Pradėkime nuo to, kad dovanas, kaip niekada anksčiau, įgijau iki gruodžio. Todėl ir galvoskaudžio dėl jų nebuvo. Liko tik įkyrumai, kuriuos vis pagilindavo apsilankymas parduotuvėse – „O gal reiktų dar šį tą nupirkti?“. Vijau viską lauk iš galvos. Stengiausi įkvėpti kalėdinės dvasios kitaip. Kepiau imbierinius sausainius, lupau vieną po kito mandarinus, ieškojau nosimi cinamono kvapo praeidama pro kepyklėles, kad tik atitolinti piniginės atvėrimą....

Žmogaus galimybėms nėra ribų, nėra sienų, nėra kliūčių, nėra nieko neįmanomo! Viskas, ką įsivaizduojame kaip trukdžius pasiekti vieną ar kitą tikslą – mūsų susikurtos ribos sau. Nepritariate? Purtote galvą? Pasvarstykime, kaip jas statome ir kada tai prasideda. Kai buvote maži, svajojote tapti kosmonautais skriejančiais raketa į Mėnulį, gydytojais išgydančiais baisiausiais ligas, mokytojais, kurie skleidžia žinių šviesą, dainininkais, kuriems ošia minios. Viskas atrodė realu, artima, ranka pasiekiama. Tai kada, po galais, praradome pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais? Kas jį numarino? Kas atėmė iš mūsų tikėjimą savimi? Ar stebėjote kada mažą vaiką, kuris rimtu veidu aiškina, kaip sėstų už automobilio vairo ir vežtų jus aplink pasaulį? Jis buvo visiškai tikras, kad tai padarys čia ir dabar! Tik duok jam vairą į rankas ir lekiam! Mes, suaugusieji, jau žinome, kad visų pirma reiktų bent vairuoti mokėti. Nekalbant apie pakankamą amžių teisėms įgyti, laiko ir pinigų sąnaudas kelionei...

Kai mūsų gyvenimai galutinai persikels į virtualią erdvę ir nebebus kitokio bendravimo pasirinkimo, teks išmokti skaityti žinutes. Arba nustoti jas skaityti visai. Pastaruoju metu mažokai tenka bendrauti žiūrint pašnekovui į akis, stebint jo veido mimiką, įsiklausant į intonacijas, išlaukiant jo pauzes, skaičiuojant įkvėpimus. Tiesa sakant, labai vertinu šią patirtį, nes niekada nebūčiau pagalvojus, kad analizuosiu savo potyrį virtualiame bendravime. Esu TŲ laikų žmogus, kuris dar spėjo vaikystę praleisti be mobilaus telefono, youtubinių filmukų ar tiktokų. Galiu palyginti gyvenimą prieš ir po. Abu jie žavūs. Abu labai skirtingi. Ir visgi. Dažniausiai man kliūna viešas tiesmukas savų nuomonės deklaravimas. Ir aš daugiau ne apie tai, kad jos išsakomos (užrašomos). Aš apie tai KAIP tai daroma. Šiandien pagooglinau, ką reiškia žodis nuomonė . Jums įdomu? Nusimanymas, supratimas, pažiūra, nusistatymas . Tai nepatenkino mano smalsumo. Nepaaiškino esmės. Juk tam, kad nusimanyti kažkame, tu...

Būti laimėtoju. Būti pirmu. Būti aukščiau kitų. Būti pastebėtu. Būti išskirtiniu. Kiek tai jums rūpi? O kiek rūpi tai, kokie yra jūsų vaikai? Greičiau už bendraamžius pradėjo sėdėti? Stotis? Eiti pirmuosius žingsnius? Lanko būrelius? Pirmūnai klasėje? Laimėjo medalį? Kas jie, jūsų vaikai? Kokie jie? Kaip jaučiatės jūs – jų tėvai – kai jie kažką daro geriau nei kiti, geriau UŽ kitus. Arba, atvirkščiai, nedaro nieko panašaus nei kiti. Nedaro nieko... Visada prisimenu save. Pirmūnė nuo pirmosios klasės, olimpiadų dalyvė, piešimo konkursų nugalėtoja, sporto ir šokių būrelių lankytoja. Tokia graži ir gera. Ar aš buvau laiminga? O mano tėvai ir artimieji? Kur link lenkiu? Pasvarstykime. Nuolat skaitau įvairias nuomones. Viena jų – negrūskime į būrelius savo vaikų, nekiškime jų ten per prievartą, neperkraukime jų dienotvarkės papildomomis veiklomis, nes jie, jautrūs organizmai, pervargsta jau mokykloje. Apsiribokime viena papildoma veikla. Stenkimės tartis su vaikais, ieškoti to, kas pači...

Vakar prieš užmiegant atsiminiau, kaip viena labai protinga dėstytoja kadais mūsų paklausė „Kokių klientų atsisakytumėte?“. Tada buvome pilni jaunatviško naivumo, entuziazmo ir manymo, kad galime pakeisti pasaulį, jei jis mums atrodys bent kiek netobulas. Vos išgirdus klausimą daugelio iš būsimųjų psichologų akys išdavė, kad jis jiems atrodo kiek kvailokas. Bet po kiek laiko, įsiklausius į save, radosi kitos išraiškos – nuostabos. O juk tikrai! Yra žmonių, kurių aš tiesiog nesuprantu, nenoriu priimti, vengiu. Ir dar blogiau – nekenčiu jų, pykstu ant jų, man jų tiesiog gaila. Kiekvienas mūsų pasisakė. Ir po kiekvieno pasisakymo aiškėjo, kad negalime būti Visatos valdytojais, nes yra planetų, kurių mes dar neatradome. Yra ir tokių, kurių vengiame. Kurių egzistavimą neigiame. Kurias norėtumėm tiesiog sunaikinti... nes jos beveik trukdo matyti Saulę. Žodžiu, buvo daug įžvalgų patvirtinančių mūsų netobulumą ir trapumą. Psichologai irgi žmonės. Apie ką aš čia? Pirmiausiai apie tai, kad uni...