Noriu būti kosmonautu!
Kai buvote maži, svajojote tapti kosmonautais skriejančiais raketa į Mėnulį, gydytojais išgydančiais baisiausiais ligas, mokytojais, kurie skleidžia žinių šviesą, dainininkais, kuriems ošia minios. Viskas atrodė realu, artima, ranka pasiekiama. Tai kada, po galais, praradome pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais? Kas jį numarino? Kas atėmė iš mūsų tikėjimą savimi?
Ar stebėjote kada mažą vaiką, kuris rimtu veidu aiškina, kaip sėstų už automobilio vairo ir vežtų jus aplink pasaulį? Jis buvo visiškai tikras, kad tai padarys čia ir dabar! Tik duok jam vairą į rankas ir lekiam! Mes, suaugusieji, jau žinome, kad visų pirma reiktų bent vairuoti mokėti. Nekalbant apie pakankamą amžių teisėms įgyti, laiko ir pinigų sąnaudas kelionei. O kur dar įsipareigojimai darbe, namuose, kur planai ir planeliai... Niekaip nesigaus, mažiau, apkeliauti pasaulio, kad ir kaip norėtųsi pasvajoti... O gal visgi?
Štai jums aukso amžius, kai mūsų svajonės arčiau realybės nei bet kada – tarp trejų ir septynerių, kol dar neperimam iš mus supančiųjų tėvų, mokytojų, vyresnių draugų, kad yra ir nepasiekiamų dalykų, kol nepabandom ir nesuprantam, kad deja deja, ne viskas gaunasi taip kaip norėtumėm. O gal ne taip greitai, kaip tikėjomės?
Va čia ir atsiranda papildomos sąlygos – drąsa, kantrybė ir pastangos. Drąsa bandyti, klysti ir mėginti dar kartą. Ar ne šioje vietoje daugelis mūsų susimovė? Ar galite prisiminti pirmąjį savo „bandymą“ įveikti kliūtį? Išmokti vaikščioti kažkada turėjo atrodyti pakankamai jėgų reikalaujantis reikalas. O skaityti? Rašyti? Skaičiuoti? Integruotis į vienokią ar kitokią grupę? Pritapti mokykloje. Atrasti save. Būti išskirtiniu tarp kitų. Daug dalykų per gyvenimą mes praeiname. Daug išgyvename. Daug ir nuoskaudų patiriame. Tik vienus tos nuoskaudos skatina pakeitus taktiką bandyti vėl, o kitus – spjauti ir nuleisti rankas. Iš kitos pusės ar kada susimąstėte, kiek daug pasiekėte? Ar vertinate tai, kiek tai pareikalavo jėgų ir užsispyrimo iš jūsų? Pagiriate save už tai?
Kas gali jūsų vaikui padėti neprarasti tikėjimo savo galimybėmis? Visų pirma, laisvė veikti. Kalbėkime su savo vaikais. Leiskime jiems pasakoti savo svajones ir skatinkime plėtoti mintis apie jų pasiekimą. Prašykite detalių – kaip tu to pasieksi? Jei nori būti dainininkas, tai ką darysi, kad juo taptum? Pokalbyje gali gimti keletas užsibrėžtų uždavinių tikslo pasiekimui. Tarkime, tam, kad balsas skambėtų, reikia išmokti jį valdyti (čia iš suaugusiojo pusės galėtų būti pasiūlyta idėja). Tam, kad balsą galėčiau valdyti geriau, turėčiau būti stiprus ir maitintis sveikai (vaiko pasiūlytas sprendimas, kuris gali pagal amžių kisti nuo „valgysiu morkas“ iki „subalansuotos mitybos – daržovių, vaisių, mėsos, pieno produktų įtraukimo į racioną“). Pokalbis gali trukti be galo ir tapti dienos, savaitės ar net mėnesio, metų tema. Jis gali apimti keletą vaiko gyvenimo sričių – aktyvaus judėjimo, mitybos, higienos, mokymosi. Jūs reguliuojate tik kryptį, vaikas – siūlo idėjas įgyvendinimui. Jūs – kuratorius. Reiktų prisiminti, kad nesėkmių atveju derėtų pasiruošti „pagalves“, kurios, priklausomai nuo vaiko amžiaus, padėtų nesusižeisti labai skaudžiai kritimo atveju, bet ir leistų klysti siekiant tikslų. Nes nesėkmių einant tikslo link visada pasitaiko. Vaikui nesėkmės yra daug naudingesnės nei greitas tikslo pasiekimas. Būtent iš nesėkmių mes mokomės, tvirtėjam atsitiesę, labiau pasitikim savo jėgomis, kai randam kitus būdus siekti.
Beje, labai nebloga pagalba – sėkmės istorijų skaitymas, pasakojimas. Yra nemažai biografinių romanų, filmų, kurie motyvuoja pradėti eiti tikslo link, parodo, kad tai nėra lengvas kelias. Tik tomis istorijomis reiktų žongliruoti atsargiai, be savo interpretacijų ir prikaišiojimo, kad „va jis tai galėjo“, o tu „nesistengi taip labai“, negali ir pan. Tai turi būti tik pasiūlymas, vienas iš variantų. Tai neturi būti duotybė, vienintelis pavyzdys, idealas.
Greičiausiai dar vieną klaidą darome tada, kai imame savo vaikus lyginti su savimi pačiais. Arba, kai stengiamės per juos realizuoti savo fantazijas. Na, kai patys turime kažkokių neišsipildžiusių svajonių ir norime jas išpildyti kito sąskaita. Va čia jau reiktų sau atsakyti, kieno gi tas noras. Ir jei tai jūsų – eikite ir siekite jų patys. Beje, niekada nėra vėlu. Nemeluokite sau. Būkite atviri. Pripažinimas savo netobulumo, viešas nusiginklavimas veikia skatinančiai, o ne žlugdančiai. Taip jūsų vaikas gaus kelias pamokas iš karto. Pirma - svajonės gali neišsipildyti. Antra – jos neišsipildo tada, kai investuoji per mažai pastangų (raskite paaiškinimą, kodėl nepasiekėte savųjų, papasakokite apie tai vaikui). Trečia – kartais svajonės keičiasi gyvenimo eigoje. Ir tai normalu. Beje, nesvajoti (kalbu apie savirealizaciją) duotuoju momentu apie nieką, kad ir kaip normalu, bet tai signalas, kad turime nepatenkintų pamatinių poreikių – fiziologinių ar saugumo jausmo. Tai galėtų būti signalas tėvams, kad vertėtų atidžiau stebėti vaiką ir kalbėtis apie tai su juo – kas jį neramina. Tik nepersistenkite. Kartais mes būname tokie paranojiški.
Taigi, svajonės, norai, siekiai yra nuostabi jėga, kuri veda mus į priekį. Pasitelkę ją mes galime įveikti stačiausius kalnus. Mes atrandame savyje jėgų, kurios neveikdamos tyliai tupi ir tinginiauja. Iššūkiai – stiprina mus. Čia kaip sporto salė tik ne raumenims. Tokio pobūdžio stresas yra naudingas. Linkiu jums nebijoti svajoti. O dar labiau linkiu siekti savo svajonių. Būkite laimingi!
Komentarai
Rašyti komentarą