Emocijų detektyvas

 

Pratęsiant jausmų ir emocijų temą, noriu jums pasiūlyti konkrečių veiksmų seką. Tai turėtų jums padėti išmokyti vaiką atpažinti emocijas, įvardinti jas ir iš(si)veikti, nurimti. Pirmiausiai, ką reiktų padaryti iki tol, kol patys pradėsite mokyti kitą emocijų atpažinimo – suprasti, kuo skiriasi emocija nuo jausmo ir kas tai yra emocija apskritai.

Taigi, šiek tiek lengvos teorijos. Emocijomis paprastai vadinamos trumpalaikės, greitai, nesąmoningai, automatiškai kylančios būsenos, kurios įtakoja fiziologines žmogaus reakcijas. Jausmai – ilgalaikiai, pastovesni nei emocijos išgyvenimai. Lengviausiai atsiminti pagal trukmę – trumpalaikė reakcija (emocija) ir ilgalaikė būsena (jausmas). Tai labai abstraktus ir paprastas apibrėžimas tam, kad žinotumėm, apie ką eis kalba.

Įvardinamos pagrindinės šešios emocijos – baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, nuostaba. Visos kitos – išvestinės iš jų, papildančios, nuspalvinančios jas. Nepatikėsite, bet emocijų yra be galo daug! Gal dėl to yra pakankamai sunku suprasti, kokia emocija būtent šį kartą aplankė? Kartais mes emocijų tiesiog negebame atpažinti arba skirtingas emocijas įvardiname tuo pačiu pavadinimu, arba neteisingai jas įvardijame. Tai yra klaidos, kurias darome su savo emocijomis. Bet dar yra ir kita medalio pusė – mes negebame suprasti, ką jaučia kitas, šalia mūsų esantis žmogus. Taigi, klaidingas savų ir kito žmogaus emocijų suvokimas iššaukia konfliktus, nepasitenkinimo jausmą, beviltiškumą, stumia į vienatvę, atsiribojimą, neviltį. Todėl kviečiu mokytis ir mokyti savo vaikus, kad gyventumėm sveikiau. Kartu.

Pradėkime nuo paprastų dalykų – savo emocijos fizinio atpažinimo. Pirmiausiai savo vaikui galite parodyti veidukų paveiksliuką. Vieną tokį nupiešiau ir aš jums, kad būtų pradžiai lengviau. Papasakokite, kad žmonės jaučia emocijas, o šioms patinka būti išjaustoms. Taip pat joms patinka, kai apie jas kalbama su kitais. Paaiškinkite, kad emocijas žmonės rodo savo veiduose. Parodykite pirmąjį paveikslėlį ir pasakykite, kad žmonės dažniausiai šypsosi, kai jie būna laimingi. Parodykite savo laimingą veidą. O tada paprašykite, kad vaikas parodytų savąjį. Vėliau, kai atsiras įgūdžiai parodyti linksmą, liūdną ar kt. savo veidą, galime prašyti parodyti atitinkamą veiduką paveikslėlyje tik pasakius emocijos pavadinimą.

Vyresnių vaikų (virš 4 metų) galite paklausti, ką jie patys mato paveikslėliuose. Neprašykite iš karto įvardinti emocijų. Tiesiog, tegu papasakoja, kas pavaizduota. Jei vaikui iš pradžių nesiseka, užveskite ant kelio: „Čia nupieštas apskritas veidukas. Jo akytės mažytės, antakiai pakelti aukštai aukštai. Burnytė didelė, išplėsta. Rankos išskėstos į šalis.“ Ir t.t. Pasakojame apie pirmąjį paveiksliuką. Taip galime „treniruotis“ su įvairiausiomis emocijomis paveikslėliuose. Vėliau galime pereiti prie nuotraukų analizavimo.

Šios „treniruotės“ seka visada panaši: pasakyk emocijos pavadinimą – padaryk emocijos veidą – išsakyk emociją garsiai, jei tai įmanoma (pvz., kvatojimas, verksmas, aikčiojimas ir pan.).

Kitas etapas – susieti emocijas su veiksmu kasdieniniame gyvenime. Suaugusieji turėtų būti pavyzdžiu. Sakykite savo vaikui: „Aš jaučiuosi laiminga, kai mes einame drauge pasivaikščioti į parką“ ar pan. Paprašykite, kad jis taip pat įvardintų, kas jį daro laimingu. Suaugęs turi būti pavyzdžiu, užvesti ant kelio, padėti įvardinant savo jausmus. „Matau, kad tu droviesi, kai mes susitinkame su kaimynais. Kur tu dar jautiesi drovus?“ ir pan. Pagrindinė taisyklė – nei viena emocija nėra bloga ar gera. Visos jos – natūraliai kylančios reakcijos į tam tikrus aplinkos reiškinius. Neturime įteigti, kad jaustis suglumusiu, baimingu ar piktu yra netinkama. Kertinis šio mokymo akmuo – išmokti priimti emociją tokią, kokia ji yra.

Trečiasis etapas – rasti pagalbą nuraminti emocijai. Tik jokiu būdu ne užgniaužti, ne nutraukti, ne sunaikinti. Rasti būdą, kuris padeda ją išgyventi. Net jei tai Džiugesys. Tai gali virsti į Susijaudinimą ir Nerimą, jei jis nebus įvardintas. Papasakokite vaikui, kad kartu su kitais emociją nuraminti yra lengviau. Tiesiog reikia rasti būdą, kuris tiktų būtent tai emocijai. Pabandykite kartu atrasti, kuris būdas tinka kuriai emocijai. „Kai aš esu liūdna, man padeda, kai tu mane apkabini“, „Kai man linksma, aš noriu aukštai iššokti“, „Kai man gėda, aš noriu paimti tau už rankos“. Ir dar daug daug elgesio modelių, kurie gali būti jūsų atrasti emocijų nuraminimo būdai. Pasitelkite vaizduotę. Atsiminkite save vaikystėje. Padėkite atrasti naujų nusiraminimo būdų.

Ketvirtas etapas. Mokomės atpažinti kitų emocijas, įvardinti jas sau ir kitam (kad matai ir supranti, kaip kitas jaučiasi), padėti jas nuraminti, jei to kitam reikia. Tam puikiai tinka pasakų ar filmukų personažai, kuriuos jūsų vaikas pažįsta. Galite tiesiog skaitydami vakarinę pasaką paklausti kaip galėjo jaustis vienokiu ar kitokiu atveju herojus. Pavyzdžiui, kai pasiklydo miške ar sutiko naujus draugus. Tai gali virsti į malonias spėliones-lenktynes, atrandant vis daugiau ir daugiau emocijų, kurias galėtų jausti vienokiu ar kitokiu atveju Raudonkepuraitė, Peppa Pig, Šunytis patrulis Maršalas ar kitas mėgiamas jūsų vaiko herojus.

Pasakyčiau – tegu emocijos liejasi laisvai! Bet nebūtų teisinga. Pasakysiu – tegu emocijos būna laisvai atpažįstamos!