Dideli vaikai

Nauji metai, naujos rezoliucijos sau, nauji užmojai ir siekiai, ania? Ir taip kiekvienais metais. Ir taip nuo kiekvieno pirmadienio, naujo mėnesio, naujo sezono. Kažko lauki, kažką vis sau pasižadi, kai ką uždraudi, apriboji, kažko sau leidi daugiau. Tiesa sakant, ne apie tai norėjau rašyti. Pakalbėkime apie norus ir savęs ribojimą norėjime. O gal teisingiau būtų rašyti ribojimą turėjime, įsigijime? Nes norėti kaip ir nedraudžiama, nežalinga. O gal yra kitaip? Praėjęs mėnuo man buvo toks pilnas ne dovanų, ne pirkimo, o apmąstymo apie tai. Pradėkime nuo to, kad dovanas, kaip niekada anksčiau, įgijau iki gruodžio. Todėl ir galvoskaudžio dėl jų nebuvo. Liko tik įkyrumai, kuriuos vis pagilindavo apsilankymas parduotuvėse – „O gal reiktų dar šį tą nupirkti?“. Vijau viską lauk iš galvos. Stengiausi įkvėpti kalėdinės dvasios kitaip. Kepiau imbierinius sausainius, lupau vieną po kito mandarinus, ieškojau nosimi cinamono kvapo praeidama pro kepyklėles, kad tik atitolinti piniginės atvėrimą....

Dažniausiai rašau tada, kai man reikia kažką pačiai apgalvoti. Susidėlioti mintis tokia tema, kuria turiu be galo daug skrajojančių minčių. Šiuo kartu mintys skrajoja laisvės tema. Kaip vaikams pasakyti, kas yra laisvė? Ir kaip laisvę susieti su atsakomybės jausmu? Mintys prasidėjo nuo čia. Gimstame visiškai priklausomi, nes visiškai bejėgiai. Neišgyventumėm be kitų pagalbos. Nemokame vaikščioti, nemokame sėdėti, net šliaužti nemokame vos gimę. Tačiau jau turime nemažą puokštę refleksų, kurie mums padeda išgyventi   – griebimo, čiulpimo, rijimo ir pan. Kaip nuostabiai gamtos surėdyta, ar ne? Bet jei taip malonu sūpuotis mamos glėbyje, jei taip saugu, jauku ir patogu, tai kam ta laisvė? A? Juk būtum sau ramus sterblėje visą gyvenimą ir tiek! Ne ne! Žmogus – smalsus ir protingas gyvis. Jis veržiasi pažinti, patirti, išmokti. Ir tai taip pat prigimtiniai dalykai. Tai mūsų prigimtinis laisvės troškimas. Nes tik taip mes išmokstame gyventi. Tik per savo patyrimą. Štai. Laisvė – ta...

Pyktis – viena tų emocijų, kurios apipintos mitais ir legendomis, apaugę kerpėmis ir apleistos, dažnai neišnaudojamos teisingai ir žalojančios mus. Kaip paversti pyktį sveika emocija, kuri kviestų eiti pirmyn, kurti ir siekti, o ne žlugdytų, supriešintų, žeistų aplinkinius? Kaip išmokyti savo vaikus, pasitelkus pyktį, nuversti kalnus, bet ne žaloti save ir kitus? Pakalbėkime. Pyktis – viena iš pirminių pagrindinių emocijų, tarp kurių ir liūdesys, baimė, nuostaba, laimė, pasibjaurėjimas. Teoriškai pirminės emocijos nėra pavaldžios amžiui, kultūrai, lyčiai. Jos būdingos visiems žmonėms. Jos nėra nei blogos, nei geros, nes jos tiesiog yra ir tai normalu, reikalinga išgyvenimui. Kitas klausimas, kaip jas atpažinti ir išnaudoti, t. y. panaudoti teisingai. Bet kuri iš emocijų atsiranda tada, kai mes susiduriame su vienokiu ar kitokiu dirgikliu, išoriniu impulsu – vaizdu, garsu, kitokiu pojūčiu. Mūsų organizmu tas impulsas keliauja nervinių ląstelių pagalba ir pirmiausiai pasiekia tą smeg...

Kai mūsų gyvenimai galutinai persikels į virtualią erdvę ir nebebus kitokio bendravimo pasirinkimo, teks išmokti skaityti žinutes. Arba nustoti jas skaityti visai. Pastaruoju metu mažokai tenka bendrauti žiūrint pašnekovui į akis, stebint jo veido mimiką, įsiklausant į intonacijas, išlaukiant jo pauzes, skaičiuojant įkvėpimus. Tiesa sakant, labai vertinu šią patirtį, nes niekada nebūčiau pagalvojus, kad analizuosiu savo potyrį virtualiame bendravime. Esu TŲ laikų žmogus, kuris dar spėjo vaikystę praleisti be mobilaus telefono, youtubinių filmukų ar tiktokų. Galiu palyginti gyvenimą prieš ir po. Abu jie žavūs. Abu labai skirtingi. Ir visgi. Dažniausiai man kliūna viešas tiesmukas savų nuomonės deklaravimas. Ir aš daugiau ne apie tai, kad jos išsakomos (užrašomos). Aš apie tai KAIP tai daroma. Šiandien pagooglinau, ką reiškia žodis nuomonė . Jums įdomu? Nusimanymas, supratimas, pažiūra, nusistatymas . Tai nepatenkino mano smalsumo. Nepaaiškino esmės. Juk tam, kad nusimanyti kažkame, tu...

Kai gyvas organizmas netenka vieno iš savo turėtų gebėjimų, stengiasi jį kompensuoti kitais. Na, tarkim, praradus regą, aštrėja klausa ir lytėjimas. Tai vadinama adaptacija. Tam, kad išgyventų, organizmai stengiasi kaip įmanydami prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Ir tai vyksta ne tik fiziologiniu lygmeniu, bet ir socialiniu, psichiniu ir pan. Tai yra normali, instinktyvi, išgyvenimo reakcija. Įdomu tai, kad vaikai, kurie skirtingai nei suaugusieji, dar nėra išmokyti visuomenės normų arba visuomenėje priimtų (priimtinų?) reagavimo būdų, taip pat adaptuojasi. Tik daro tai pagal savo suvokimą. O suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paremtas bandymais ir po jų sekančia patirtimi. Iš čia kyla atsakymas – kuo jaunesnis savo amžiumi vaikas, tuo jo adaptacinis elgesys labiau naivus, susijęs su fiziologinėmis reakcijomis, labiau primityvus. Ką turiu omenyje? Tarkim, dėmesio poreikio patenkinimo pavyzdžiai. Kūdikis, norėdamas patraukti savo pusėn dėmesį, garsiai verkia. Kuo ilgiau...