Pykti sveika?

Pyktis – viena tų emocijų, kurios apipintos mitais ir legendomis, apaugę kerpėmis ir apleistos, dažnai neišnaudojamos teisingai ir žalojančios mus. Kaip paversti pyktį sveika emocija, kuri kviestų eiti pirmyn, kurti ir siekti, o ne žlugdytų, supriešintų, žeistų aplinkinius? Kaip išmokyti savo vaikus, pasitelkus pyktį, nuversti kalnus, bet ne žaloti save ir kitus? Pakalbėkime.

Pyktis – viena iš pirminių pagrindinių emocijų, tarp kurių ir liūdesys, baimė, nuostaba, laimė, pasibjaurėjimas. Teoriškai pirminės emocijos nėra pavaldžios amžiui, kultūrai, lyčiai. Jos būdingos visiems žmonėms. Jos nėra nei blogos, nei geros, nes jos tiesiog yra ir tai normalu, reikalinga išgyvenimui. Kitas klausimas, kaip jas atpažinti ir išnaudoti, t. y. panaudoti teisingai. Bet kuri iš emocijų atsiranda tada, kai mes susiduriame su vienokiu ar kitokiu dirgikliu, išoriniu impulsu – vaizdu, garsu, kitokiu pojūčiu. Mūsų organizmu tas impulsas keliauja nervinių ląstelių pagalba ir pirmiausiai pasiekia tą smegenų dalį, kuri atsakinga už emocinį reagavimą. Pyktis fiziologiškai pasireiškia tam tikrais organizmo pokyčiais – padažnėjusiu širdies ritmu, plūstelėjusiu krauju į veido sritį, įsitempusiais raumenimis ir pan. Tai reikalinga tam, kad mes veiktume – pultumėme savo priešininką, agresorių, grėsmę. Atrodytumėme grėsmingi, nenugalimi, didesni. Pikto žmogaus veidas linkęs parausti, antakiai susiraukia, žandikaulis įsitempia, dantys tvirtai sukąsti, lyg pasiruošę sugriebti auką, kumščiai patys gniaužosi, lyg pumpuodami jėgą į rankas. Ir tuo metu, kai dar jaučiame tik emocinę reakciją į išorinius impulsus, mes nemąstome racionaliai – o kas iš to, kas gresia, kas bus, ar teisingai elgsimės reaguodami? Ne veltui yra sakoma, kad prieš veikiant reiktų suskaičiuoti iki dešimties. Būtent tiek panašiai laiko reikia, kad impulsas pasiektų racionaliuosius smegenis. Praėjus kuriam laikui mes pradedame mąstyti „blaiviai“, t. y. ne vien emociškai. Tikrai nesakau, kad emocinis reagavimas yra netinkamas reagavimo būdas į aplinkos impulsus. Emocijos labai naudingos ir tinkamai pasitelktos gali pastiprinti mus einant teisingu keliu. Na, tarkim, vyksta varžybos. Lieka kelios sekundės iki paskutinės galimybės laimėti. Pyktis ir jo dėka pergrupuotas, sutelktas organizmas gali nuveikti didelį darbą – priversti su didesniu veržlumu bėgti, šokti, gintis, įmesti kamuolį į priešininko krepšį ar įspirti paskutinį įvartį. Bet tam, kad tai įvyktų, turime gebėti atpažinti savo pojūčius ir emocijas, kurias pajuntame. Jei gebėsime suprasti, kokia jėgą galime įgauti supykus, gebėsime tą jėgą nukreipti tinkama linkme. Tiesa sakant, svarbus yra ir emocijos intensyvumas. Ne kiekvieną kartą pyktis yra aiškiai juntamas, didelis, užvaldantis. Kai kurie impulsai yra vos pastebimi, silpnučiai. Tačiau neatpažinti jie turi savybę akumuliuotis, kauptis, o neišveikti jie gali tapti griaunančia jėga. Tai tarsi plytos, kurios metamos į krūvą be tvarkos, bet kuriuo laiko tarpu galinčios nuvirsti tiek į vieną, tiek į kitą pusę – sužeisti jas mėtantįjį arba priešais stovintįjį. Bet jei tas plytas panaudosime namo sienai, tai galėsime mėgautis nauju statiniu visi.

Vaikų pažinties su emocijomis metu būtina suaugusiojo pagalba. Čia reikalingas artimas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki ir kuriam gali papasakoti savo pojūčius. Pokalbio metu galime padėti vaikui įvardinti fizinius pojūčius, kuriuos jis jaučia pykdamas. Kiekvienam tai gali būti suvokiama skirtingai – kas vyksta su kūnu, mintimis, jausmais. Gal tai sunkus akmuo ant krūtinės, o gal juodi debesys virš galvos, o gal vilkų gauja staugianti vaiko viduje? Ką vaikui norisi daryti, kai jis pyksta – mušti kitą, mėtyti daiktus, esančius aplinkui? Kas lemia, kad kyla tokie jausmai – kažkas atėmė mylima žaislą, pasakė užgaunantį žodį, neleidžia daryti to, ką norisi? Kaip galima pakeisti tai, kas vyksta – imtis kitos veiklos, pasakyti, kad pyksti, nueiti šalin ir apgalvoti? Būdų gali būti įvairių, kaip ir įvairūs pojūčiai gali sekti kartu su pykčio emocija. Svarbu pabrėžti, kad taip jaustis yra normalu. Netinkami yra tik kitą galintys sužeisti ar įžeisti veiksmai. Šiuo atveju yra be galo svarbu suprasti, kad ne viskas, ko žmogus nori, turi būti patenkinta čia ir dabar. Mokytis išlaukti, mokytis tenkintis tuo, ką gali turėti, mokytis įvertinti tai ir vertinti. Visa tai neateina iš karto. Net ir mes, suaugusieji, nemokame įvertinti visko, kas su mumis vyksta ir rasti teisingą, tinkamą būdą reaguoti. Ir daromos klaidos turėtų būti suvokiamos kaip pamoka, galimybė kitą kartą reaguoti kitaip, o ne bausmė ar saviplaka.

Beje, nepamirškite, kad pyktis gimdo pyktį. Jei pasiduosite vaiko įniršiui, pykčio bangai ir perimsite jį – virsite visa griaunančiu cunamiu. Emocijos turi tendenciją užkrėsti, persiduoti. Tik ramybė ir išlaikyti, pergalvoti jausmai ir protu paaiškintos emocijos gali būti naudingos. Kartais dėl jų daugialypiškumo tai padaryti itin sunku. Todėl ir mokytis jas atpažinti reiktų jau dabar. Stebėkite save, savo kūno signalus, fiziologines reakcijas. Pykstate? Sustokite, pagalvokite kodėl. Kas sukėlė tokią reakciją? Pabandykite sau kaip įmanoma tiksliau apibūdinti. Rasti tikrąją, pagrindinę, pirminę priežastį. Kartais būtent tai padaryti ir yra sunkiausia. Tada pasverkite iš naujo visas aplinkybes ir pagalvokite, ką iš tos situacijos galite pasiimti naudingo. O ko reikėtų vengti ateityje. Gal yra tai, ką galite išspręsti ir nebegalvoti apie tai vėliau? Mylėkite savo emocijas – jos vienintelis tikras raktas į sveiką gyvenimą. Jos nesumeluotos. Jos tikros. Jos tai jūs. Kuo anksčiau pamilsite save, tuo lengviau bus mylėti kitą.