Dideli vaikai

  Pratęsiant jausmų ir emocijų temą, noriu jums pasiūlyti konkrečių veiksmų seką. Tai turėtų jums padėti išmokyti vaiką atpažinti emocijas, įvardinti jas ir iš(si)veikti, nurimti. Pirmiausiai, ką reiktų padaryti iki tol, kol patys pradėsite mokyti kitą emocijų atpažinimo – suprasti, kuo skiriasi emocija nuo jausmo ir kas tai yra emocija apskritai. Taigi, šiek tiek lengvos teorijos. Emocijomis paprastai vadinamos trumpalaikės, greitai, nesąmoningai, automatiškai kylančios būsenos, kurios įtakoja fiziologines žmogaus reakcijas. Jausmai – ilgalaikiai, pastovesni nei emocijos išgyvenimai. Lengviausiai atsiminti pagal trukmę – trumpalaikė reakcija (emocija) ir ilgalaikė būsena (jausmas). Tai labai abstraktus ir paprastas apibrėžimas tam, kad žinotumėm, apie ką eis kalba. Įvardinamos pagrindinės šešios emocijos – baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, nuostaba. Visos kitos – išvestinės iš jų, papildančios, nuspalvinančios jas. Nepatikėsite, bet emocijų yra be galo daug!

  Šiandien man taip norisi pakalbėti apie emocijas. Turbūt dėl visko kalti rudeniškai apsirengę medžiai. Tai jie man priminė, kodėl taip myliu šį metų laiką. Labiau nei bet kurį kitą. Kai jausmai iš vėjavaikiškai paviršutiniškų tampa brandžiais ir nugula ramiai ant krūtinės. Tada įsižeminu – tarsi atsiveria akys ir viskas tampa daug paprasčiau. Lyg iš paauglystės pereitum į brandos amžių. Visada sakau, kad žmogus jaučiasi puikiai tada, kai adaptuojasi prie aplinkos. Kai moka tai daryti. Kai daro tai be didesnių pastangų. Lengvai. Va tik klausimas – o kaip veikia aplinkinius ta jo adaptacija? Ar ji tinkama? Ar ji pasirinkta teisingai? Savo paties atžvilgiu. Kitų atžvilgiu. Kai kalbame apie žmogų, negalime pamiršti, kad jis gyvena tarp kitų. Ir jei jis gerai jaučiasi, tai klausimas, ar ir aplinkiniai jaučiasi gerai. Nes kartais adaptacija gali atrodyti apgaulingai teigiama – prisitaikoma tam, kad maskuotis. Maskuojamasi ne tam, kad palengvinti kitiems būtį. Tam, kad nespęsti susidari

Gyvenime taip jau yra, kad viskas turi savo tvarką, eigą, prasmę ir tikslą. Viskas. Net jei iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Viskas nuo kažko prasideda ir kažkuo baigiasi. Na, čia tokia daugiau filosofija. Todėl labai norėtųsi matematinio konkretumo ir aiškumo. Nes, kai kalba eina apie tvarką namuose, tai nelabai čia pafilosofuosi. Tiesiog, norisi turėti vietą šiame prisotintame informacijos pasaulyje, kurioje yra saugu ir gera. Pakalbėkime apie tai, kaip savo erdvėje – namuose, darželyje, mokykloje – susikurti saugias, patogias, malonias buvimui, kūrybai, asmenybės augimui (!) sąlygas. Kaip ir minėjau ankstesniame savo straipsnyje, taisykles turėtų kurti visi, kas jų laikysis. O laikytis jų turi visi, kurie naudojasi vienomis ir tomis pačiomis patalpomis – erdve. Taigi, pirmiausiai pasirinkime laiką . Tai yra visi, kurie dalyvaus taisyklių kūrime, turėtų būti pailsėję, pavalgę ir daugiau mažiau patenkinę visus savo pamatinius fiziologinius poreikius. Kam to reikia? Nes tuščiu skr

  Tai tikrai bus pilnas emocijų „laiškas“, nes įvykiai, kurie pastūmėjo išrašyti savo mintis, labai švieži ir dar labai man aktualūs. Pati visada esu už tai, kad pirmiausiai reikia suskaičiuoti bent iki dešimt, leisti impulsams ateiti iki mąstančiųjų smegenų, o tik tada kalbėti, bet šiuo kartu impulsai jau senokai praėję visus etapus ir vis tiek degu. Kame reikalas, sakysite? Pakalbėkim. Jau daugiau nei šešis metus aš pati dalyvauju procese, kurio metu bandoma padėti žmonėms tinkamai pasirinkti veiklos sritį, kryptį, kurioje bus efektyviai dirbama. Šis procesas reikalingas ne tik darbdaviui. Visų pirma jis padeda pačiam būsimajam darbuotojui. Labai svarbu, kad dirbančiajam būtų įdomu, kad jis realizuotų save, išnaudotų savo gebėjimus ir t.t., ir pan. Tik taip visa sistema sėkmingai stumsis į priekį, judės, galės siekti tikslų, bus naudinga visuomenei. Šio proceso metu vis pastebiu, kad savybė, kurios taip trūksta daugumai – kūrybiškumas. Ir jau senokai padariau išvadą, kad niekur k