Zurzalynė ir kitos rudens istorijos

 

Šiandien man taip norisi pakalbėti apie emocijas. Turbūt dėl visko kalti rudeniškai apsirengę medžiai. Tai jie man priminė, kodėl taip myliu šį metų laiką. Labiau nei bet kurį kitą. Kai jausmai iš vėjavaikiškai paviršutiniškų tampa brandžiais ir nugula ramiai ant krūtinės. Tada įsižeminu – tarsi atsiveria akys ir viskas tampa daug paprasčiau. Lyg iš paauglystės pereitum į brandos amžių.

Visada sakau, kad žmogus jaučiasi puikiai tada, kai adaptuojasi prie aplinkos. Kai moka tai daryti. Kai daro tai be didesnių pastangų. Lengvai. Va tik klausimas – o kaip veikia aplinkinius ta jo adaptacija? Ar ji tinkama? Ar ji pasirinkta teisingai? Savo paties atžvilgiu. Kitų atžvilgiu. Kai kalbame apie žmogų, negalime pamiršti, kad jis gyvena tarp kitų. Ir jei jis gerai jaučiasi, tai klausimas, ar ir aplinkiniai jaučiasi gerai. Nes kartais adaptacija gali atrodyti apgaulingai teigiama – prisitaikoma tam, kad maskuotis. Maskuojamasi ne tam, kad palengvinti kitiems būtį. Tam, kad nespęsti susidariusių sunkumų. Tam, kad pragyventi lengviau ir paprasčiau.

Sukonkretinsiu. Tarkim, trimetis žino, kad elgiantis taip, kaip iš jo tikimasi, jis bus „apdovanotas“. Jei susitvarkys žaislus – galės pasižiūrėti filmuką. Arba galės prašyti tai, ko nori labiau nei filmuko. Tėvai bus „minkštesni“. Tai – adaptacija. Be ne pats tvarkymasis yra adaptacija. Ne. Adaptacija yra žinojimas, už kokį elgesį, kokio atsako gali laukti. Lygiai taip pat trimetis puikiai žino, kad už kaprizus ar nepaklusimą jo laukia „bausmė“ – draudimai, nemalonūs pokalbiai su mama ar tėčiu ir pan. Žino, bet paklūsta ne visada. Kodėl? Koks tikslas kelti chaosą, jei žinai, kad jis niekur neveda, sakysite? Ogi veda! Chaosas – ženklas, kad netvarka vyksta žmogaus viduje. Adaptacija veikia. Prašoma sprendimų.

Pastebėkim, kada „kaprizai“ arba suirzimo demonstravimas paaštrėja. Gal vaikas vos atsikėlęs iš ryto nenori net pramerkti akių, o jau zurzia, kad niekur neis, nesirengs, nesivalys dantukų ir t.t. Žinau, kad sunku rytais galvoti konstruktyviai, nes visos sekundės suskaičiuotos ir būtina spėti laiku į darbus. Bet, neišspręsta problema virs į nuolatinę kankynę rytais. O palaipsniui ji apims ne tik visus jūsų šeimos rytus, bet persikels į popietes, vakarus ir net savaitgalius. Vėliau jau niekas nebegalės pasakyti, nuo kada viskas prasidėjo. Tiesiog masinė nuolatinė Zurzalynė... Ir ji yra užkrečiama! Zurzalyne užsikrečia visi šeimos nariai. Zurzalynė išsinešama į darbus ir kitas teritorijas. Ten ji įsitaiso kituose santykiuose ir klesti... Kaip kokia baisiai užkrečiama liga...

Taigi, sustokime. Ryte, kai vaikas ima rodyti pirmuosius ir dar nerimtus zurzurzur simptomus, pasakykite, kad suprantate, kaip jis jaučiasi. O dar geriau – pasidalinkite savo jausmais, emocijomis. Nes, ranką prie širdies pridėjęs, kiekvienas tūlas suaugęs pasakys, kad nėra malonu keltis anksti ryte, iškišti savo kūnelį iš po šiltutėles antklodės, prisiversti lįsti po dušu ar išsivalyti dantis. Tiesa sakant, dažniausiai pati pagalvoju, kaip čia apgauti laikrodį... Bet deja... įsipareigojimai, atsakomybė, blablabla... Lyg jie visi kartu sudėjus būtų daug svarbiau už mano emocijas, kurios liete liejasi kiekvieną rytą...

„Mažuti, suprantu, kad visiškai nenori keltis. Man irgi buvo sunku šiandien pramerkti akytes. Suprantu, kad greičiausiai esi suirzęs ir piktas. O gal viduje lyg lietutis lyja ir kaupiasi ašarų balos? Gal šiek tiek neramu ir baugu, nes laukia nauja diena? Tai normalu. Eime, įveiksime ją kartu! Atraskime kažką naujo!“ Tai ne šabloninis pokalbio pavyzdys, kurį pakartojus įvyks stebuklas. Tai tiesiog vienas iš variantų. Kiekvienas turi rasti savo pasaką, kuri motyvuotų. Vaiko vidinis pasaulis yra ir mūsų kūrybiškumo atspindys. Jei mes, suaugusieji, esame užsisukę savo juodai baltame „gera-bloga“ pasaulėlyje, tai ir mažylio, kuris auga šalia vidus taps pilkšvas. Mes lyg dailininkai, kurie iš dalies įtakojame pagrindinę mintį meno kūrinyje. Gavome neįkainojama dovaną – augti kartu su vaiku. Emociškai tobulėti. Peržvelgti savo jausmus. Suprasti savo veiksmų priežastis. Perkainoti savo vertybes. Vertinkime tai ir nepraleiskime šios galimybės.

Šios mini dramos gali kilti įvairiose gyvenimiškose situacijose. Reiktų atsekti, kas tai įtakoja. Suvokti, kokios priežastys gali pastūmėti vaiką elgtis vienaip ar kitaip. Stengtis įsigilinti ir atrasti emocijas, kurias vaikas jaučia. Padėti jas vaikui atpažinti, įvardinti ir išgyventi (ne nužudyti). Pagrindinė taisyklė turėtų būti –visos emocijos yra teisingos, laukiamos, galimos. Visas jas jausti yra normalu. Pyktis, meilumas, pasibjaurėjimas, pavydas, taikumas, pasišlykštėjimas, džiaugsmas, pasididžiavimas, baimė... visos emocijos turėtų būti priimamos kaip normalus reiškinys! Jos tiesiog ateina. Jos yra. Jos niekam bloga nedaro, jei yra atpažįstamos ir priimamos. Jei suvokiama, kad pykstu ir kodėl, lengva tą pyktį atpažinus pakeisti į „atleidžiu“, „noriu susitaikyti su tavimi“, o gal net – „noriu tau padėti“, „žinau, ką padaryti, kad kitą kartą mes kartu elgtumėmės kitaip ir netektų pyktis“. Emocijų nereikia žudyti. Jos nemirtingos. Jos turi tendenciją giliai pasislėpti. Pasislėpusios auga ir kaupia jėgas. Paaugusios ir stiprios jos turi tendencija smogti... Ir nebūtinai jos smogia tikrajam skriaudikui. Po sunkia ranka gali papulti bet kas... Tada mes, tėvai, nerimaujame, kai pastebime savo vaikuose neregėtą agresiją – žaisliukų daužymą, gadinimą. Girdime iš auklėtojų, kad mūsų vaikas muša kitus, prasivardžiuoja, užgaulioja. Tai ne jis kaltas. Tai didele jėga išsiveržusios emocijos. Tos pačios, kurių mes, suaugusieji, nepadėjome atpažinti dar tada, kai jos buvo aiškios ir mažytės, mielos ir savos.

Pasinaudokime proga, kad ruduo. Brandos ir spalvų metas. Išeikime pasivaikščioti į artimiausią parką, mišką. Pastebėkime kartu su savo vaikais gamtą, jos kaitą. Pakalbėkime apie tai, kaip gera būti kartu. Nereikia pamokslauti. Tiesiog mėgaukitės draugija. Ir kitą kartą, kai Zurzalynė aplankys jūsų namus, nevykite jos lauk bet kokia kaina – pasistenkite su ja susipažinti ir padėkite savo vaikui suvokti, kodėl ji apsilanko vėl ir vėl. Nes adaptacija teisinga tada, kai viduje ir išorėje spalvota, kai harmonija ir aiškumas.