Dideli vaikai

Žmogaus galimybėms nėra ribų, nėra sienų, nėra kliūčių, nėra nieko neįmanomo! Viskas, ką įsivaizduojame kaip trukdžius pasiekti vieną ar kitą tikslą – mūsų susikurtos ribos sau. Nepritariate? Purtote galvą? Pasvarstykime, kaip jas statome ir kada tai prasideda. Kai buvote maži, svajojote tapti kosmonautais skriejančiais raketa į Mėnulį, gydytojais išgydančiais baisiausiais ligas, mokytojais, kurie skleidžia žinių šviesą, dainininkais, kuriems ošia minios. Viskas atrodė realu, artima, ranka pasiekiama. Tai kada, po galais, praradome pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais? Kas jį numarino? Kas atėmė iš mūsų tikėjimą savimi? Ar stebėjote kada mažą vaiką, kuris rimtu veidu aiškina, kaip sėstų už automobilio vairo ir vežtų jus aplink pasaulį? Jis buvo visiškai tikras, kad tai padarys čia ir dabar! Tik duok jam vairą į rankas ir lekiam! Mes, suaugusieji, jau žinome, kad visų pirma reiktų bent vairuoti mokėti. Nekalbant apie pakankamą amžių teisėms įgyti, laiko ir pinigų sąnaudas kelionei...

Kai aplinkui tiek daug informacijos, labai sunku atsirinkti. Turime prieigą prie įvairiausių šaltinių, kurie, savo ruožtu, turi galimybes nevaržomai skleisti įvairaus pobūdžio informaciją. Esmė – moki ar nemoki atskirti, kuri tos informacijos dalis yra teisinga, kuri – eilinis smegenų plovimas. Kartais pasijauti kaip dideliame teatre, kuriame pats buvai įmestas vaidinti, bet jau nebežinai scenarijaus. O gal niekada jo nežinojai?... Dabar jūs taip pat skaitote mano pateikiamą informaciją. Prašau, atsirinkite tai, kas jums aktualu. Pritaikykite tik tai, kas pasirodys vertinga. Puiku, jei esi brandus suaugęs ir gebi adaptuotis prie tave supančio pasaulio. Atsilaikai prieš informacijos gūsius, išsirankioji esmę, nepasiduodi negatyvui. Ką daryti vaikams? Jie dar neturi užsiauginę to apsauginio sluoksnio, kuris padeda išgyventi, likti nesužeistam. Sakote, neleisti jiems žiūrėti TV, klausytis suaugusiųjų pokalbių? Ar patys tikite, kad įmanoma šiais laikais įlįsti į apsauginį burbulą, jame...