Kaukės teatre ir gyvenime

Kai aplinkui tiek daug informacijos, labai sunku atsirinkti. Turime prieigą prie įvairiausių šaltinių, kurie, savo ruožtu, turi galimybes nevaržomai skleisti įvairaus pobūdžio informaciją. Esmė – moki ar nemoki atskirti, kuri tos informacijos dalis yra teisinga, kuri – eilinis smegenų plovimas. Kartais pasijauti kaip dideliame teatre, kuriame pats buvai įmestas vaidinti, bet jau nebežinai scenarijaus. O gal niekada jo nežinojai?...

Dabar jūs taip pat skaitote mano pateikiamą informaciją. Prašau, atsirinkite tai, kas jums aktualu. Pritaikykite tik tai, kas pasirodys vertinga.

Puiku, jei esi brandus suaugęs ir gebi adaptuotis prie tave supančio pasaulio. Atsilaikai prieš informacijos gūsius, išsirankioji esmę, nepasiduodi negatyvui. Ką daryti vaikams? Jie dar neturi užsiauginę to apsauginio sluoksnio, kuris padeda išgyventi, likti nesužeistam. Sakote, neleisti jiems žiūrėti TV, klausytis suaugusiųjų pokalbių? Ar patys tikite, kad įmanoma šiais laikais įlįsti į apsauginį burbulą, jame išgyventi saugiai iki pilnametystės? O tada kas? Išlįsti kaip pirmykščiam žmogui? Visur aplinkui matome žinutes – reklamų stendai, iškabos, žinių laidos, filmai ir multiplikaciniai filmukai gaminami taip, kad perteikti tam tikrą žinutę. Medija yra įgalinta formuoti mūsų nuomonę, suvokimą apie aplinką, įvykius, žmones. Suaugusiųjų apsauginis skydas, užauginta „stora oda“, padeda atsilaikyti. Mes perleidžiame viską pro filtrą, atsirenkame. Vaikai, tuo metu, geria viską į save. Jų prigimtis yra mokytis iš aplinkos. Jie neturi apsauginių sluoksnių, išvystytų gynybinių mechanizmų. Visos negandos klijuojasi tiesiai ant jų širdies. Be atrankos, be apgalvojimų. Jei apribosime informacijos srautą iš viso – blokuosime vaiko prigimtinį smalsumą. Jei leisime jam tyrinėti – rizikuosime sužeisti. Ką daryti? Kaip pasiekti tą aukso vidurį?

Nesenai draugė papasakojo apie savo trimetį, kuris, mano akimis, puikiai pats rado apsaugos nuo galimai rizikingos aplinkos būdą. Kas kartą, kai jis sužino, kad teks susidurti su nauju patyrimu, jis renkasi „kaukę“, kuri padeda jam sukurti barjerą (apsauginį skydą) tarp savęs ir pavojaus. Taip jis pakankamai ramiai ir ilgai (tiek laiko, kiek jam reikia) gali stebėti aplink jį vykstanti veiksmą ir jaustis saugiai. Apsauginiu sluoksniu pasitarnauja bet kas, kas dengia galvą ar veidą – kepurės, išpieštas veidas, skarelės, kapišonai, akiniai nuo saulės ir pan. Argi ne fantastika?! Trimetis rado savo būdą apsisaugoti, bet kartu ir neatsiriboti nuo informacijos! Smalsumas nugalėjo! Baimė pažabota. Jei jūsų vaikas jaučiasi nejaukiai naujose, nepažįstamose jam situacijose, pakalbėkite su juo apie tai. Gal ir jam galima pasiūlyti „skydą“, kurio pagalba būtų galima jaustis šiek tiek saugiau, ramiau? „Skydas“ gali būti pasirenkamas pagal vaiką, situaciją, pomėgius. Vieniems gali padėti žmogaus voro triko, kitiems – princesės karūna, o treti gal pasirinks burtų lazdelę rankoje. Gal tereikia kepurės, kuri daro mus nematomais? Nesistebėkime, kai mūsų vaikai, eidami į darželį, mokyklą, lauką, rengiasi mažų mažiausiai keistokai mūsų, suaugusiųjų, akimis. Pabandykime suvokti to priežastis. Gal tai jų būdas adaptuotis prie naujos ir ne visada saugios aplinkos? Gal tai būdas apsisaugoti nuo informacijos gausos? Būdas filtruoti?

Vaikai mėgsta rutiną. Jiems patinka ritualai. Taip jie jaučiasi saugūs. Kai žinai, kas tavęs laukia, ką turi daryti, kaip viskas vyks, ko tikėtis, esi garantuotas. Kai esi saugus ir užtikrintas, gali eiti pirmyn, tyrinėti, kurti, atrasti. Ne veltui sakoma, kad reikia mokyti vaiką tuo pačiu laiku keltis ir gultis, valgyti pusryčius, pietus ir vakariene panašiu laiku, skaityti pasakas kiekvieną vakarą, o atsisveikinant apkabinti, pabučiuoti, paspausti ranką ar pan.

 Buvo toks mokslininkas A. H. Maslow. Jis puikiai iliustravo mūsų poreikius piramidėje. Ir dar pasakė, kad tik patenkinus žemesniuosius poreikius, mes galime judėti aukštyn. T.y. kol nepatenkinti mūsų fiziologiniai poreikiai ir mes esame alkani, ištroškę, norime į tualetą, tol mes nesijausime saugūs. Kol nesijausime saugūs – nepradėsime megzti socialinių ryšių, nemylėsim kitų. O tik tada eina pagarba sau, noras pagarbos iš kitų ir savirealizacija. Mes, suaugusieji, galime padėti savo vaikams užtikrinti net tris pamatinius piramidės sluoksnius – fiziologinių poreikių, saugumo jausmo, meilės ir artumo ryšių. Sakau „padėti užtikrinti“ todėl, kad savarankiškumas taip pat labai svarbus. Ir būtent tik „padėti“, o ne už juos viską padaryti. Taip mes išsaugom prigimtinį smalsumą, natūralų kūrybiškumą, atvirumą naujai patirčiai. Mums tereikia daryti viską, kad vaikas žinotų, jog esam šalia ir laukiam pasiruošę. Padėti, bet ne padaryti už jį. Patarti, bet ne liepti. Parodyti galimybes, kad pasirinktų savo būdą. Leisti suklysti, kad netekų nusivilti vėliau. Leisti netekti, neturėti, negalėti. Nes taip juos grūdiname. Nes gyvenimas yra toks, kuriam reikia pasiruošti. Nes kažkada jie gyvens be mūsų ir mes norime būti užtikrinti, kad jie sugebės išgyventi.

P.S. paveiksliukas iš https://www.verywellmind.com