Vaikystės pilys ir jų gyventojai

Vakar prieš užmiegant atsiminiau, kaip viena labai protinga dėstytoja kadais mūsų paklausė „Kokių klientų atsisakytumėte?“. Tada buvome pilni jaunatviško naivumo, entuziazmo ir manymo, kad galime pakeisti pasaulį, jei jis mums atrodys bent kiek netobulas. Vos išgirdus klausimą daugelio iš būsimųjų psichologų akys išdavė, kad jis jiems atrodo kiek kvailokas. Bet po kiek laiko, įsiklausius į save, radosi kitos išraiškos – nuostabos. O juk tikrai! Yra žmonių, kurių aš tiesiog nesuprantu, nenoriu priimti, vengiu. Ir dar blogiau – nekenčiu jų, pykstu ant jų, man jų tiesiog gaila. Kiekvienas mūsų pasisakė. Ir po kiekvieno pasisakymo aiškėjo, kad negalime būti Visatos valdytojais, nes yra planetų, kurių mes dar neatradome. Yra ir tokių, kurių vengiame. Kurių egzistavimą neigiame. Kurias norėtumėm tiesiog sunaikinti... nes jos beveik trukdo matyti Saulę. Žodžiu, buvo daug įžvalgų patvirtinančių mūsų netobulumą ir trapumą. Psichologai irgi žmonės.

Apie ką aš čia? Pirmiausiai apie tai, kad universalių specialistų nėra. Antra - nereiktų iš savęs reikalauti per daug. Trečia? Pakalbėkime apie tai, kad mūsų, kaip tėvų (suaugusiųjų), pasitikėjimas savimi ir savigarba lemia, kaip mes nupiešime Pasaulį savo vaikams. Nes juk mes pradedame formuoti jų pasaulėžiūrą ir aplinkos santykį su savo vidumi, užduodam toną, pradedam eskizą, paruošiam dirvą... kaip bepavadinsi.

Atsimenu save. Dar besimokydama ketvirtoje sužinojau, kad gyvenu Lietuvos respublikoje. Kad ši šalis turi savo vėliavą, savo himną ir savo istoriją. Visa tai žiauriai labai skyrėsi nuo to, ko mane mokė mokykloje. Buvau pirmūnė. Svajojau kaip tuoj tuoj būsiu pioniere... Gausiu raudoną skarelę ant kaklo... Jaučiausi išduota. Negaliu perteikti dabar to jausmo, bet mano besąlyginis pasitikėjimas autoritetais (mokytojais, tėvais) mirė. Kaip jie galėjo man nepasakyti?! Tas garbanotas vaikas, kuriuo taip tikėjome, kurio atvaizdą nešiojomės sau ant krūtinės, kurio pavyzdžiu buvome mokinti sekti, tapo Blogiu. Visgi dešimt pirmųjų gyvenimo metų – nemažas laiko tarpas. Tai pamatas. Mano vaikystės pilys buvo lyginamos su žeme... neliko nieko... Buvau pikta ir nelaiminga.

Sakysite „kas čia tokio?“ – visus mus anksčiau ar vėliau aplanko nusivylimai. Atsakysiu – nusivylimams reikia ruošti. Mes, suaugusieji, turime vieną pranašumą – žinome, kas gali laukti ateityje. Turime patirtį. Jie – vaikai – yra naivūs, viskuo tikintys, aplinką į save sugeriantys žmogeliai. Jie nieko neatsirenka. Jie tiesiog nesirenka. Ar reikėjo mano tėvams elgtis kitaip ir pasakoti man apie tai, kas yra Tarybų sąjunga, komjaunimas, komunizmas, priklausymas partijai? Iš dalies – taip. Iš kitos pusės – jie norėjo mane apsaugoti. Apsaugoti nuo žinojimo. Jiems pavyko puikiai. Aš gyvenau gražioje pasakoje. Vienok, gal būtent dėl to puikiai mokiausi, sportavau, lankiau būrelius, dalyvavau olimpiadose. Kaip ten viename iš „tarybinių“ filmų sako - „komjaunuolė, sportininkė ir tiesiog gražuolė“. Siekiau visada būti pirma, buvau tokia, kentėjau, jei nepavykdavo. Toks buvo laikmetis. Tokios buvo ir tiesos.

Kartais, kai pasidaro savęs šiek tiek gaila (vaje, kaip moteriška), taikau sau tokią terapiją, kurios išmokė būtent ta pati aukščiau minėta dėstytoja – grįžtu trisdešimčia metų atgal ir kalbuosi su savimi maža. Kalbamės daug ir apie viską. Apie istoriją, santvarkas, anksčiau gyvenusias asmenybes. Aptariame visus, kas būtų, jeigu būtų. Pasidžiaugiame skanesne duona, atsimename ledus už tris kapeikas, kiemo draugus, išdaigas. Stipriai apsikabiname ir išsiskiriame. Iki kitos savigraužos. Žinokite, padeda. Pabandykite, kai būsite vieni, turėsite laiko sau ir galėsite kiek paklajoti mintyse, susitikti su ankstesniu savimi ir paspręsti vienas kitas tuometes problemas. Dabartinis Aš su visa savo patirtimi, žiniomis, stabilumu puikiai padeda anam pasimetusiam vaikui. Veikia terapiškai, gydo.

Taigi, patirtys reikalingos. Nuo visko savo vaikų neapsaugosime. Klausimas, kaip su jais kartu išgyvensime nusivylimus, kaip padėsime spręsti problemas, kaip pasakysime, kad nereikia siekti tobulybės, bet tuo pačiu reikia judėti pirmyn. Pasitikėti savimi. Mylėti save. Siekti žinių. Sakau jums. Pirmiausiai reikia mums patiems, suaugusiesiems, išsivaduoti nuo savo „tarakonų“. Tik tada būsime pajėgūs suvokti, kad pasaulis nėra tik juoda-balta, kad nieko tokio klysti, kad kartais galime likti antri ar net paskutiniai, kad įvertinimai turi būti vidiniai ir jokie pažymiai to neatstos. Kai patys tai suvoksime, galėsime pasakoti apie tai savo vaikams. Toks gyvenimo ratas, sakyčiau. Kol pats neišsigydai, negali reikalauti sveiko požiūrio iš kito.

Tik kaip dabartiniame informacijos ir pasiekimų pasaulyje išlikti sveiko proto? Kaip nesuklaidinti, nesužeisti savęs, tuo pačiu savo vaiko? Visa žiniasklaida rėkia, apie išradimus, pasiekimus, naujoves. Apie tuos, kurie nepaisydami žmogiškųjų dalykų, lipa per galvas ir pamindami viską, kas buvo iki šiol šventa, šviečia ryškiai neoninėmis spalvomis. Jie tapo šiųdieniai autoritetai. Vis susimąstau apie panašumus. Juk tada, prieš gerus trisdešimt metų, taip pat mojavo transparantais. Tai kas, kad juose buvo užrašytas kitas tekstas. Deklaruojamos kitos vertybės. Bet visgi. Viskas pernelyg panašu. Kar̃tos ir jų ypatybės. Kar̃tos ir jų panašumai...

Nuoširdžiai noriu, kad mano vaikai gebėtų atsirinkti. Ne taip, kaip noriu ar matau aš. Taip, kaip jie nori ir mato. Noriu galėti eiti šalia, su savo patirtimi, žiniomis, bet be nuostatų, stereotipų. Noriu būti ta, kuri pasakos, bet ne ta, kuri diktuos. Kartais reikia pakovoti su savimi, kad nustočiau paskui savo vaikus nešioti pagalves, kad tik jų kas nesužeistų. Žinojimas „kas gali nutikti“ kartais būna pražūtingas. Jis neleidžia pamatyti galimybių.

Kaip norėčiau galėti atsakyti savo anuometei dėstytojai, kad jau galiu konsultuoti visus. Kad jau išsigydžiau pati ir nebejaučiu jokios neapykantos tiems, kuriuos kažkada mintyse grubiai atstūmiau. Norėčiau jai papasakoti, kad kaskart sutikusi naują žmogų, įsivaizduoju mūsų santykius kaip baltą lapą, į kurį palengva kartu piešiame mūsų santykius. Be išankstinių minčių, be nuostatų, stereotipų. Norėčiau galėti tai pasakyti... bet... vis dar grįžtu ir grįžtu pas tą mergaitę, kuri stovi prie sugriautų pilių ir suplėšytų jos karalystės herbų. Aš ją glaudžiu glėbyje, o ji man švelniai kužda, kokia turėčiau būti mama.