Būti mama, būti tėčiu

Ar jūs mokėtės būti mama? O jūs – tėčiu? Ar egzistuoja tokios mokyklos? Žinau, kad yra prirašyta daug knygų, kaip būti mama, tėčiu, bet ar tikrai dauguma jas skaito prieš tampant tėvais? O ar perskaitęs jas visas jau esi išmokęs jais būti?

Man įstrigęs Edvardo (Ričardo Giro) klausimas Vivian (Džulija Roberts) filme „Graži moteris“ („Pretty Woman“) – kaip ruoštą kiaušinį ji labiausiai mėgsta? Virtą? Omletą? Kiaušinienę? Plaktą? Kapotą? Ar ji tiesiog renkasi tai, ką ir vyras, su kuriuo ji atsikelia tą rytą? Gal ir per paprastas identiteto ir savo nuomonės turėjimo pabrėžimo pavyzdys, bet jis labai vaizdus. Iš tiesų, kai mūsų namuose atsiranda vaikai, dauguma mūsų iš dalies prarandame savąjį Aš. Kad ir kaip tam besiruoštum, niekada nebūsi iki galo pasirengęs visiems įmanomiems iššūkiams. Dažnokai tenka atsisakyti dalykų, kurie mus anksčiau džiugino, varė pirmyn, buvo mūsų dalimi. Kartais yra visai puikių ir net sveikintinų „praradimų“. Pavyzdžiui, vaikų atsiradimas mūsų gyvenimuose įtakoja tai, kad metame rūkyti ar liaujamės dalyvauti pašėlusiuose vakarėliuose, po kurių visą savaitgalį tenka atstatinėti sveikatą. Bet yra ir tokių, iš pirmo žvilgsnio smulkmenų, kurių praradimas net ir trumpam laikui (tarkim, iki kol vaikui sueina penkeri), palaipsniui veda į neviltį. Tarkim, rytinis tingus snaudimas savaitgaliais, kai niekas nešokinėja tavo lovoje ir nebando pasislėpti po antklode ar statyti iš jos vigvamo. Kur jis dingo? Nerūpestingas kavagėris su laisvai ant stalo gulinčiu prakąstu šokolado gabalėliu, gal dar knyga rankose... Kada tai buvo? Aišku, sakysite, kad tai labai mielas laikotarpis ir viskam ateina savas laikas. Ir, apskritai, laikas eina. Vaikai užauga, o tu vėl gali leistis į save. Bet tie keli metai su vaiku kartais padaro iš mūsų robotukus, kurie vargiai bau ar atsimena, ką jie anksčiau mėgo ir kuo mėgavosi. Tikrai nesakau, kad vaikai neša blogį ar trukdo mums, jų tėvams, gyventi. Sakau, kad kartais mes patys taip susikoncentruojame ties idealių tėvų sąvoka ir taip norime ją atitikti, kad pamirštame save.

Visa medija trimituoja, kad reikia skirti laiko sau, mylėti save, leisti sau pailsėti ir atsipūsti. Nes kitaip, oi kaip gresia pulti į savigraužą, neviltį, net ir depresiją. Imi tikėti, kad turi prisiversti skirti laiko sau, save palepinti ir desperatiškai sieki malonumų, kurie nebekelia tau jokio pasitenkinimo, nes viskas daroma per jėgą, be polėkio, be spontaniškumo. Štai čia ir užsidaro ratas. Negali būti laimingas per prievartą. Negalėdamas pasitenkinti ir pasiekti malonumo, vėl keiki save už tai, koks beviltiškas esi. Pasaka be galo. Kaip iš jos išbristi?

Pirmiausiai turėtumėm nuoširdžiai sau atsakyti ar „čia ir dabar“ esame laimingi – ar tenkiname ir savo poreikius, ar galime save realizuoti, ar nenukeliame savo malonumų, siekių kitam kartui? Ar esate skridę lėktuvu? Girdėjote stiuardesės instrukciją, kad atsitikus avarijai pirmiausiai deguonies kaukę turime užsidėti sau, o tik po to kitam. Net jei tas kitas – šalia sėdintis jūsų vaikas. Kodėl? Nes gali taip nutikti, kad nepadarę to, niekam jau nebepadėsite... net ir savo vaikui. Taigi, turėtumėme vadovautis šia instrukcija ir savo gyvenime. Pirmiausiai laimingi tėvai, o tada jau laimingi ir jų vaikai.

Greičiausiai visa esmė yra mūsų susikoncentravime ties būtinais atlikti darbais ir išmokimu atidėti malonumus kitam kartui. Nes „būtina padaryti“ darbai nebesvarstomi. Nors, jei paklausčiau savęs, ar tikrai reikėjo šį vėlų vakarą traukti rūbus iš džiovyklės, juos lankstyti ir stropiai sudėlioti į lentynas, greičiausiai atsakymas būtų – ne. Kitas dalykas, jei toks darbas teikia man malonumą. Ar tikrai pavyktų kas kartą pasverti reikia-nereikia, būtina-nebūtina? Nelabai. Net ir neverta to daryti nuolat, nes tai vėl tampa nebenatūralu, dirbtina, primesta. Tačiau jausti save ir gebėti įvertinti savo nuovargį – puikus dalykas! Žinote, kaip daro ligoninės priimamasis, kad įvertintų paciento skausmą ir savijautą adekvačiai, suasmenintai? Rodo spalvotus veidukus (žr. į paveikslėlį). Tokį modelį galime puikiai pritaikyti sau vertinant savo būseną. Jei savo savijautą „čia ir dabar“ vertinate 6, metas pagalvoti, ką vertėtų keisti savo elgesyje – gal per intensyviai atidėliojate malonumus  ir neleidžiate sau pailsėti? Jei artėjate prie 10 įverčio, sustokite. Prisiminkite mano minėtas lėktuvo stiuardesės instrukcijas ir leiskite sau (o gal net ir kitiems) pasirūpinti savimi. Kai būsite žvalus, pailsėjęs, energingas, mylintis save – būsite patrauklus ne tik sau, būsite patrauklesnis ir aplinkiniams. O, kaip žinia, patraukliems žmonėms ir aplinka malonesne tampa. Taigi, uždaro rato principas sukasi ne tik į nemalonią pusę, bet ir turi tendenciją suktis teigiama kryptimi.

Kažkada vaikystėje mėgau posakį – šypsokis gyvenimui ir jis tau nusišypsos. Taigi, koks veidukas atspindi jūsų savijautą šiandien? Pradedam?