Nūdienų kronikos ir socializacija

Iš tiesų labai sunku atsiriboti nuo temų, kurios šiuo metu ne tik užėmusios garbingiausias pozicijas internetiniuose žiniasklaidos portaluose, bet ir nuolat girdimos praeivių kalbų nuotrupose. Dar šiandien nugirdau dviejų valytojų pokalbio dalį, kuri skambėjo maždaug taip: „Žinai, jis jau antrą kartą juo susirgo.“ Norėjau save įtikinti, kad tai visai nesusiję su korona. Nepavyko. Smegenys tarsi užprogramuotos sukasi TA tema. Gal iš įpročio (visgi veik dešimt mėnesių su tuo gyvenu), o gal instinktyviai – norėdamos ap(si)saugoti. Vis pagalvoju, o kodėl jos (mano smegenys) nebando savęs (tuo pačiu ir manęs) apsaugoti išvengdamos TOS temos? Mąstyti pozityviai būtų puiki terapija. Apeiti lanku negatyvą. Įžvelgti pliusus visame šitame jaukale. Lyg ir stengiamės abi, bet pastangos kažkokios vietoje trypčiojančios, trumpalaikės. Jau jau atrodo radau, kuo pakeisti susitikimus su draugais ir pažįstamais ir čia stop – nebegalima ir to, ir ano. Žinau, kad tai laikina, kad praeis, kad taip reikia ir kodėl to reikia. Bet nepadeda. Arba padeda trumpam. Žmogui, kuris mėgsta kontroliuoti, labai sunku. Neapibrėžtumo jausmas, negalėjimas planuoti daugiau nei šios dienos ribose. Dar dabar atsimenu tą dieną, kai gavau pranešimą iš darželio – „Pasiimkite savo vaikus. Nuo rytojaus dėl įvedamo karantino rėžimo visoje Lietuvoje, darželis dirbs nuotoliu.“ Štai taip. Visi planai, nepabaigti darbai, suplanuoti mokymai ir susitikimai, konsultacijos – viskas nuplaukė. Aišku, buvo rasti kiti sprendimai. Palaipsniui supratau, kad galiu apsieiti be to ir ano. Bet ar to norėjau? Ar man taip patiko (labai egoistiškai skamba, bet)? Ar iki galo su tuo susitaikiau? Manau, kad ne. Kartais pagalvoju, kaip šiandien gyvena turizmo sektorius? Iš ko gyvena? Kaip pragyveno kiti verslai? Kaip ištveria medikai dabar? Su kokiomis baimėmis susiduria žmonės, kurie privalo eiti į darbą tokiomis sąlygomis? Nebebijo? Susitaikė? Nieko nebelaukia, nes nebėra ko laukti?

Bet pala, aš čia ne apie save norėjau rašyti. Visgi rašyti norėjau apie mūsų vaikus. Viena puiki viso to dalis – dabar ir trimetukai žino, ką reiškia žodžiai karantinas, liga, virusas. Ir kad reikia dažnai plautis rankas. Ir dar jie žino, kaip tai daryti – ilgai. Ir net galima sudainuoti dainelę, kuri padės, kad plovimas neprailgtų. Krūptelėjau, kai maniškis pasakė, kad labai pasiilgo galėti išsirinkti saldainį parduotuvėje. Juk iš tiesų! Jis jose nebuvo nuo šių metų kovo pradžios... Sakysite, anoks čia praradimas. Gal ir taip. Bet jam tai jautru. Jis irgi kontroliuojantis. Kartu svajojame vakarais, kalbame apie tuos ateinančius laikus, kai važiuosime maudytis į baseiną su fontanu viduryje, kai eisime kartu į parduotuves išsirinkti saldainių ir apžiūrėti žaislų. Taip, tai tik materialūs dalykai. Mes abu labai vertiname tai, kad esame kartu ir kad sveiki. O bet tačiau... Pasvajoti apie normalų gyvenimą niekas neuždraudė. Todėl daug kalbamės ir daug svajojame. Tai yra teigiama šios situacijos pusė.

O kokios yra neigiamos? Nesenai skaičiau vienos gerbiamos (mano taip pat) pediatrės postą Facebook‘e. Ji ten surašė, kad tėvai, kurie veda šiuo metu vaikus į darželius, elgiasi neatsakingai. Jos tekste buvo išsakyta mintis, kad vaikui užtenka mamos ir tėčio socializacijai. Raštu paklausiau – apie kokio amžiaus vaikus ji rašo ir ką vadina socializacija? Žinau, kad dabar veliuosi į temas, kurios vien pradėtos iššaukia aršias diskusijas su įvairiausių nuomonių išsakymu, savo pavyzdžių teikimu. Esu veikiau mokslo žmogus nei „viena boba sakė“ šalininkė. Todėl ir jums parašysiu besiremdama mokslu.

Pirmiausiai apie vaiko fiziologiją ir poreikį sužinoti, išmokti. Iki šešerių metų vaikų smegenys vystosi begaliniu greičiu. Vyksta didžiulės reorganizacijos tarp smegenų ląstelių jungčių. Keturmečio smegenys naudoja daugiau energijos nei jos sunaudos bet kuriuo kitu gyvenimo periodu. Smegenų vystymasis negali būti sustabdytas tam tikram laikui (pvz., karantino laikotarpiui). Vadinasi, jei čia ir dabar nesuteiksi keturmečio smegenims kokybiško „darbo“, jos tiesiog susiformuos, liaudiškai tariant, nevykusiai. Specialiai parašiau „kokybiško“, nes lydėti šiuo periodu vaiką ir padėti jam susivokti jį supančiame pasaulyje bei parodyti savo galimybes, gali ne kiekvienas. Ne tik ne kiekvienas tėtis, mama, bet ir ne bet koks pedagogas. Bet, tikėtina, kad pedagogai tai galėtų (turėtų) padaryti kokybiškiau nei tokio išsilavinimo neturintys tėvai. Čia tik viena prielaida. Tiesa, tai dar nepaaiškina, kodėl vaikas (bent jau nuo ketverių) turėtų lankyti darželį, mokyklą. Nes, puikiai pastebėjote, pedagogas pedagogui nelygu. Kartais tėvai gali puikiai atstoti šį specialistą tiek savo žiniomis, tiek pastangomis, tiek rūpesčiu, tiek galimybėmis.

Antra. Būdamas su kitais vaikais mažylis mokosi gyventi sociume. Šio momento neatstos buvimas su mama ir tėčiu. Net nepadės, jei vaikas auga su broliais ir seserimis (nors tai tikrai nepalyginamai labiau pasitarnauja mokymuisi būti su kitais ir tarp kitų). Šiuo atveju, net jei tėvai ir turi žinių bei galimybių leisti vaikui skleistis kūrybiškai, tai sunkiai padės išmokti elgtis su vienmečiais bei kitais suaugusiais. Dalintis, užjausti, paguosti, suprasti svetimų žmonių emocijas, gebėti atpažinti jausmus, padėti spręsti kitų problemas bei dalintis savosiomis. Puikiai visi žinome, kad savame kaime pranašu nebūsi. Taip ir su tėvais – dažniausiai viskas paprasta ir lengva, kol neišeini iš savo namų. Sakysite, o kam tam mažam kleckui dabar to mokytis? Paskaitykite pastraipa aukščiau – smegenų jungčių vystymasis tampriai susijęs su emocijomis ir jų atpažinimu. 

Trečia. Na, ką norėjau dar pasakyti? Ar galite visą dieną skirti savo vaikui? Turiu omenyje kokybišką buvimą kartu – edukacijas, pokalbius, maistą, higienos dalykus ir visa tai tam tikru rėžimu? Tikriausiai daugelis jūsų to labai norėtų, bet, deja, net jei dirbame nuotoliu, tai negalime tuo pačiu užimti vaiko. Kokybiškai užimti. Ne įkišti planšetę į rankas. O jei nedirbame visai, tai negalime užtikrinti jo būtiniausių pamatinių poreikių. Kaip ir viskas aišku? Ar ne? O net jei ir paveldėjome milijoną ir neturėtumėm sukti galvos dėl materialių dalykų, tai negebėsime atstoti savo vaikui to, ką gali duoti jam buvimas su bendraamžiais ir mokymasis iš kitų, su kitais.

Ir čia aš tik bendromis frazėmis bandžiau išsakyti savo nuomonę apie nuotolinį mažamečių bendravimą, ugdymą(si) ir mokymą(si). Paliečiau tik darželinukų temą. Nors... kaip bebūtų gaila... mokslininkai jau vadina šių metų vaikus – prarastąja karta... Aš taip lengvai nepasiduočiau. Tad, pabaigsiu taip, kaip kad visur rašoma – plaukite dažnai rankas. Ir galvas pravėdinkite laukuose dažniau. Sveikatos.

P.S. nesijauskite kalti, kad kartais patiriate pykčio ir nevilties priepuolius. Tai normalu. Ir tai praeis.