(Ne)tinkami reikalavimai

Kad fizinis skausmas gali būti viena iš dvasios gelbėjimo priemonių, sužinojau dar tada, kai pradėjau rašyti savo disertaciją paauglių savęs žalojimo tema. Tai buvo kraupus atradimas. Šiurpau ne tik todėl, kad daug skaičiau apie skausmą sau keliančius ir, veikiausiai, visiškai gyvenimu nusivylusius jaunuolius. Jaunas amžius ir tie pasirinkti būdai... Gal labiau todėl, kad jie tai darė tam, kad išgytų... O gydėsi jie patys. Savarankiškai. Daug mąsčiau – kodėl pasirenkamas toks būdas?! Atrodytų, negi nėra kitų variantų padėti sau. Tokia „savigyda“ atrodė labai makabriškai. Vėliau sustojau ties mintimi, kad paauglys renkasi kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama aplink jį, valdydamas savo pojūčius. Greičiausiai jaunuoliams atrodo, kad fiziniai pojūčiai yra labiausiai apčiuopiamas ir lengviausiai pasiduodantis valdymui dalykas. Ir tokiam jauno žmogaus vaizdiniui susidaryti tikrai įtakos turime ir mes – suaugusieji. Pradėkime nuo to, kiek mažai žinome apie emocijas, jų atpažinimą savyje, kituose, įvardijimą. Prisideda ir negebėjimas savęs tinkamai vertinti, savikritiškumas, savigrauža arba visiška priešybė – perdėm didelis pasitikėjimas savo jėgomis, nekritiškas aplinkos vertinimas ir pasipūtimas. Nuolat mąstau – kur kur kur tas aukso vidurys, kad galėčiau savo vaikams padėti gyventi lengviau? Kaip nesutrukdyti užaugti sveikai asmenybei? Pasitikinčiai savimi. Nebijančiai savo emocijų, klaidų, paklydimų. Bet gebančiai bandyti dar ir dar kartą. Kartu būnant užsispyrusiu, bet nuolankiu. Agresyviu siekti, bet švelniu sau ir gerbiančiu aplinkinius.

Skaitau knygą apie Fridą Kahlo. Puiki autobiografinė knyga – rekomenduoju! Joje vėl regiu modelį į save nukreiptos destrukcijos. Viskas lyg papildo mano jau anksčiau susidėliotas mintis – žmogus renkasi netinkamą, save griaunantį būdą, kad gyventi savo susikurtoje iliuzijoje su taip trokštamais žmonėmis. Aukoja save tam, kad gautų geidžiamų, bet dažnai sunkiai įprastais būdais (turiu omenyje, žinomus konkrečiam žmogui, išmoktus anksčiau būdus) pasiekiamų. Kur čia šuo pakastas? Kada atsiranda toks netinkamas reagavimas? Netinkamas tik dėl to, kad palaipsniui žudo patį autorių. Renkamasi bereikalinga operacija, kuri ilgam paguldytų į lovą ir sukeltų kito gailestį, nes tik taip jį gali susaistyti su savimi? Pririšti? Pabėgti nuo nemalonios situacijos, nuo problemos sprendimo paieškų.

Panagrinėkime gyvenimiškas situacijas. Pradėkime nuo ankstyvos vaikystės, kai trimetis (metai sąlyginiai) krenta ant žemės reikalaudamas saldainio ar žaisliuko parduotuvėje, kai iškelia sceną namuose ir aiškiai parodo, kad nesielgs taip, kaip iš jo tikimasi. Ko siekia mūsų atžala? Kaip mes elgiamės tada? Ir visas įdomumas tame, kad net ne trimečio siekiai ir ne mūsų veiksmai ateityje vaidins svarbiausią rolę. Esmė bus ta – kokia išvada gims vaiko galvelėje PO to įvykio. Ir čia žaidžia labai daug faktorių. Turiu jus nuliūdinti – jų begalės... Tarkim. Pirmas variantas - vaikas ir tėvai tą dieną buvo be nuotaikos. Na, tarkim, pavargę, nuskriausti kitų, ištroškę, alkani ir t.t., ir pan. Galimos reakcijos – jūs sugriebsite vaiką ir ištįsite iš tos vietos nieko jam nenupirkdami, bet ir neaiškindami. Visai baisus variantas – muštynės ir riksmai pačioje parduotuvėje. Žodžiu – abi pusės nelaimingos, bet išvados gali būti net ir čia skirtingos: „Norėdamas sugadinti jo/jos nuotaiką ir patraukti savo pusėn dėmesį, aš galiu elgtis bjauriai“, „Kai elgiuosi bjauriai, negaunu to, ko noriu, bet patraukiu dėmesį“. Jei tokios situacijos kartojasi ir kartojasi panaši tėvų reakcija, gali kilti ir papildomos išvados – „Aš galiu jį/ją taip išvesti iš pusiausvyros ir priversti atkreipti dėmesį į save“. O jei iš tiesų tėvai pakankamai užimti ir mažokai skiria malonaus dėmesio savo vaikui, tai dar viena išvada gali kilti – „Tik taip gaunu iš jo/jos bet kokio, bet DĖMESIO“. Štai taip. Ir čia tik vienas veiksmas ir viena reakcija.

Bet, paklausite, prie ko čia savęs žalojimas ir skausmas? O gi prasideda viskas nuo paprasto „griuvimo ant žemės“. Toks nekaltas ir net šypsnį iš šalies žiūrint sukeliantis veiksmas ateityje gali išaugti į kitokio pobūdžio „manipuliacijas“. Specialiai parašiau kabutėse. Nes yra tik mažytė plona linija tarp „manipuliacijų“ ir manipuliacijų. Ir geriau nesitikrinti, kai kalbama apie vaikus. Geriau pradėti kurti sveikus santykius ir reaguoti, kai viskas šviežia ir tik tik prasideda požymiai apie tai, kad jūsų vaikui trūksta jūsų dėmesio.

Tik nesupraskite manęs klaidingai. Aš nesu už tai, kad vaikui būtų nuolaidžiaujama ir perkami saldainiai ar žaislai vos panorėjus. Lyg taip išvengtumėm netinkamo dėmesio reikalavimo! Man labiausiai padeda kalbėjimas su vaiku. Kartais pradžia ir prasideda toje pačioje parduotuvėje ant grindų. Jei bus įtikinamiau, galite atsigulti šalia. Ir, po galais, nekreipkite dėmesio į kitus suaugusiuosius! Jie jus arba supranta, bet apsimeta, arba apsimes, kad supranta. Galų gale, ne jiems gi reiks kitus 15 metų jūsų vaiką auklėti. Kokie gali būti argumentai, kad nevalia gauti visko "ir dabar“? Įvairiausi! Patys žemiškiausi ir patys fantastiškiausi. Jie turi atitikti vaiko amžių ir supratimą apie jį supantį pasaulį. Bet geriausiai, kad tą suvokimą apie tai, kas aplink dedasi, jūs kurtumėte kartu ir kuo arčiau tikrovės. Nuo tokių dalykų, kaip atsiranda pinigai (darbas, profesija, laikas darbe ir pan.) iki temų apie biudžetą, taupymą, kodėl turime tik tiek, kiek turime ir pan. Nutraukti vaiko isteriją pašalinus jį iš pernelyg atviros ir nemalonios jums aplinkos – nėra problemos sprendimas. Anksčiau ar vėliau vis tiek teks aiškinti gyvenimo tiesas. Lygiagrečiai su pokalbiais turėtų eiti ir tinkamas paskatinimas. Tarkim – darbštumo ir susilaikymo nuo pirkimo pastebėjimas ir pagyrimas. Nepamirškite, kad ne tik jūs mėgstate, kad už jūsų pastangas jus giria, pamato, pastebi. O mažųjų pastangos gali atrodyti smulkmena mums, bet jiems tai – diiiidelis kalnas gyvenimo kelyje besimokant.

Taigi, grįžkime atgal į skausmo temą. Visgi sąmoningai pasirinkau rašyti savo „straipsniukus“ apimdama daugiau pačių mažiausiųjų auklėjimą ir bendravimo su jais ypatumus. Galbūt todėl, kad teisingai ugdyti ir auklėti reiktų nuo pat gimimo, nes kuo vėliau pradėsit, tuo sunkiau bus kurti sveikus tarpusavio santykius su savo vaiku. Sveikus, turiu omenyje, tokius, kurie neša pasitenkinimą visiems – vaikams, tėvams ir juos supantiems artimiesiems bei žmonėms, kurie su mūsų atžalomis susitiks vėliau gyvenime. Taigi, tegu būna tai mano palinkėjimas šiems metams – mylėkime save ir savo vaikus, suspauskime savo pačius artimiausius savo glėbyje taip, kad nebekiltų poreikis skausmui, kalbėkime su savo vaikais tiek, kad nebeliktų neišsakytų temų, kurios kankinamai griaužtų iš vidaus.

P.S. savižudybės ar savęs žalojimo priežastis nėra vien prastas ryšys su tėvais ar tokio ryšio nebuvimas.