(Ne)idealios mintys apie (ne)tobulumą

Vaikai – mūsų gyvenimo gėlės. Ir dažniausiai jos išauga ten, kur tu jų visai nesiruošei sodinti, žydi tokiomis spalvomis, kurių tu net nesitikėjai pamatyti, laistymo ir priežiūros reikalauja tokios, kurios tu net nebuvai pasiruošęs suteikti... Ir aprašymas etiketėje visai neatitinka tikrovės... Mes visi – beviltiški sodininkai desperatiškai besistengiantys pateisinti savo vardą. O jei dar tokių augalėlių ne vienas? Ir visi žiūri iš skirtingų kampų į tave su priekaištu akyse...

Kuris iš jūsų šimtą procentų patenkintas tuo, kaip vaidinate savo tėviškąją/mamiškąją rolę? Aš pati, vaikų psichologijos magistrė, kartais mintyse sudeginu po vieną vadovėlį, kurį kadais su tokiu pasididžiavimu laikiau iškėlusi kaip vėliavą virš galvos ir maniausi galinti suprasti, pakeisti pasaulį... Dabar tas „pasaulis“ vynioja mane aplink pirštą ir būdamas vos trejų griauna visas vadovėlines tiesas. Ir patarimas suskaičiuoti iki dešimties bei veikti nusiraminus man nebepadeda. Būna minučių, kai norisi trenkti kumščiu į mūro sieną arba bėgti ir rėkti. Neatsigręžiant ir garsiai. Žinote, kažkur skaičiau (vėl vadovėliai), kad agresyvus reagavimas ir pykčio proveržiai liudija bejėgiškumą. Ir aš su tuo visiškai sutinku. Dažnai jaučiuosi bejėgė. O tuomet tikrai sunku valdytis ir mąstyti logiškai ir rasti tinkamą sprendimą. Tarkim, artėja miego metas. Tiesa sakant, tai yra Dievo rykštė man. Kitaip aš negaliu to paaiškinti. Mano trimetis herojus neduoda man net menkiausios vilties, kad šį kartą viskas praeis kitaip nei tūkstančius kartų prieš tai. Patikėkite manimi, strategijų išbandyta jau ne viena. Ir kaskart aš pralaimiu karą. Skaitau išminčių tekstus, kaip mano vaikas turėtų miegoti nuo septynių iki septynių ir kaip dar priedo jam tiktų miegoti porą valandų pietų miegelio, ir manyje bunda žvėris. Cha! Duok Dieve jis užmigs vienuoliktą! Tai bus geriausias pasiekimas per visą šį mėnesį. Rašo jie – skaitykite pasakas, turėkite vakarinius ritualus, glostykite, apkabinkite, nuraminkite, neleiskite žiūrėti filmukų valandą prieš miegą. Jūs juokaujate?! Išbandėm viską. Savaitėmis neleidome žiūrėti jokio filmuko kiaurą dieną. Pasakos perskaitytos visos po keletą kartų. Galėčiau jums atmintinai papasakoti kaip Peppa Pig ir Džordžas važiavo į pikniką su savo šeima. Pyp pyp. Jergau. Šitas vaikas užmigdys visus aplinkui, bet nueis miegoti tada, kai jam pačiam atrodys tinkama. Ir nė minutės anksčiau. Todėl, mama, kvėpuok lygiai. Ir keep going.

Taigi stop. Pirmiausiai sutarkime dėl vieno – nė vienas vadovėlis nėra apie jus ir jūsų vaiką. Nė viename nerasite konkretaus atsakymo, kaip auklėti savo vaiką. Jų kils tik dar daugiau. Pasimetimo taip pat daugės. Aš nesakau, kad nereikia skaityti. Anaiptol. Aš sakau, kad nesistenkite ten rasti savęs. Praėjau ir aš tą momentą, kai mokiausi pirmuose psichologijos bakalauro kursuose ir visų ligų simptomus bandžiau „pasimatuoti“ sau. Man beveik pavykdavo nusistatyti sau diagnozę. Na, vieno kito simptomo gal ir trūko. Bet ne esmė. Juk kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir nežinai, tiesa? Taigi, atsitraukime. Dabar pat. Visi. Pasižiūrėkime į save iš tolo. Susivėlę, neišmiegoję, Pavargę, susikrimtę, nusivylę, pasinėrę į savo mintis ir išgyvenimus? Kaip būtų puiku, kad tarp visų gyvenimo „negandų“ neliktų bent vienos – graužaties, kad nemokate susitarti su savo vaiku. Kad esate, švelniai tariant, niekam tikę tėvai. Nes jūsų vaikas neklauso, nes jūs gaunate pastabų iš auklėtojos, mokytojos, aplinkinių, nes jūs negebate laikytis rekomendacijų jį auginant ir gal kiek per dažnai nuvažiuojate suvalgyti picą ar sūrainį iš McDonaldo... Sakau jums – meskite tas mintis į šoną.

Pabandykite elgtis pagal šiuos punktus:

1. Sustokite. Padėkite viską į šalį. Atsisėskite. Tikrai. Minutę gali visi pakentėti.

2. Kalbėkime tik apie santykius su vaikais. Kas nepavyko čia ir dabar? Konkrečiai, ne abstrakčiai. Liaukitės absoliutinti. Venkite sau kartoti: „Esu blogas tėvas“, „Esu bloga mama“, „Mano vaikas blogas“. Tai niekur nenuves, tai žlugdo. Tai savaime griaunantis įsitikinimas. Mokykimės smulkinti, detalizuoti, įvardinti savo emocijas ir rasti jų atsiradimo priežastis. Pvz., „Pykstu, nes tuoj pavėluosiu į darbą, o tu vis dar ieškai, ką apsirengti“, „Liūdžiu, nes man mokytoja papasakojo, kad mušeisi mokykloje, o aš nežinau, ką galiu padaryti, kad taip nenutiktų vėl.“ Kartais, pasidalinus savo nuogąstavimais, jausmais, išgyvenimais su kitais, drauge gali būti rasti neįtikėčiausi sprendimai. O kartais, tereikia kitam suprasti, kaip jo elgesys gali paveikti artimą, kad jis daugiau niekada nekartotų to elgesio. Arba bent jau stengtųsi nekartoti. Ne viskas iš karto.

3. Kaip galėčiau pakeisti savo elgesį, kad kitą kartą jausčiausi geriau? Va čia gali būti padaryta daug klaidų. Ir būna. Nes dažniausiai mes pradedam galvoti, kad elgdamiesi pagal vadovėlio padiktuotą būdą būtumėm laimėję. Ir kitą kartą aklai išbandome tą būdą. Ir, natūralu, nepavyksta. Arba pavyksta ne taip gerai, kaip tikėjomės. Seka nusivylimas. Ir toliau mes nebebandome. Arba bandome kažką naujo. Čia vėl klaida. Siūlymas būtų toks – jei jau išsirinkote sau patrauklų variantą veikti, laikykitės jo. Kartais norimas rezultatas ateina tik po tam tikro laiko. Su vaikais reikia kantrybės. Vaikai mėgsta rutiną. Rutina padeda jaustis saugiai. Tarkim, kažko naujo mokantis mažiems vaikams puikiai tinka ritualai, kartojimas, atlikimas to veiksmo kartu, mistifikavimas (tik nepersistenkite), pasakos herojų pasitelkimas. O va paaugliams puikiai veikia pasitikėjimas jais ir atsakomybės už kažką skyrimas, pritraukimas realybei, įtraukimas į suaugusiųjų gyvenimą, žodžio laikymasis.

4. Būkite nuoširdūs sau ir pagalvokite, ar tikrai išbandėte viską, ar tikrai elgėtės nuoširdžiai ir atlikote viską iš savo pusės iki galo? Ir dar. Ar patys elgiatės taip, kaip reikalaujate iš savo vaikų?

5. Leiskite sau pamėginti dar kartą. Nenurašykite savęs ir pasirinkto metodo iš karto.

Beje, nepamirškite, kad galite pasitelkti kitus suaugusius žmones, kad jie kartais pakeistų jus vienose ar kitoje situacijoje. Tarkim, gal išmokyti apsirengti ar susitvarkyti savo kambarį gali vyresnioji sesuo? Gal kaip kepti sausainius ir valyti dulkes gali parodyti senelė? Gal lauke palakstyti ir dviračiu važiuoti gali kartu su tėčiu? O į filmą nueiti su seneliu? Dalinkitės atsakomybe. Leiskite sau pailsėti. Susitarkite dėl auklėjimo strategijų su kitais savo šeimos nariais. Aptarkite „silpnąsias“ vietas ir stenkitės jas tobulinti visi kartu. Nes vieno kalto nėra. Neprisiimkite sau visų laurų. Santykiai ir jų statymas yra visų reikalas. Netgi tų, kurie galvoja, kad juos tik stebi iš šono. Tik įsitraukiantieji į gėlių auginimą turi susitarti, kada jas laistyti. Nes perliejimas toks pats pražūtingas kaip ir sausra.

P.S. dabar mes migdome savo herojų paeiliui – vieną vakarą tėtis, kitą – aš. Bent jau kas antrą vakarą galiu pailsėti nuo mąstymo, kokia beviltiška migdytoja aš esu.