Dideli vaikai

Žmogaus galimybėms nėra ribų, nėra sienų, nėra kliūčių, nėra nieko neįmanomo! Viskas, ką įsivaizduojame kaip trukdžius pasiekti vieną ar kitą tikslą – mūsų susikurtos ribos sau. Nepritariate? Purtote galvą? Pasvarstykime, kaip jas statome ir kada tai prasideda. Kai buvote maži, svajojote tapti kosmonautais skriejančiais raketa į Mėnulį, gydytojais išgydančiais baisiausiais ligas, mokytojais, kurie skleidžia žinių šviesą, dainininkais, kuriems ošia minios. Viskas atrodė realu, artima, ranka pasiekiama. Tai kada, po galais, praradome pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais? Kas jį numarino? Kas atėmė iš mūsų tikėjimą savimi? Ar stebėjote kada mažą vaiką, kuris rimtu veidu aiškina, kaip sėstų už automobilio vairo ir vežtų jus aplink pasaulį? Jis buvo visiškai tikras, kad tai padarys čia ir dabar! Tik duok jam vairą į rankas ir lekiam! Mes, suaugusieji, jau žinome, kad visų pirma reiktų bent vairuoti mokėti. Nekalbant apie pakankamą amžių teisėms įgyti, laiko ir pinigų sąnaudas kelionei...

Kažkada vienas labai protingas žmogus man pasakė, kad būti vienam, tai nereiškia būti vienišam, o mokėjimas būti su savimi – protingo, išlaikyto žmogaus gebėjimas. Tada buvau paauglė. Noras išsiskirti, poreikis atrasti save, savo tapatybę buvo begalinis. Bet pasirinkta taktika, tikriausiai, nebuvo pati tinkamiausia. O gal ir išsakytą mintį tada supratau savaip. Taip, kaip man buvo patogu, kaip buvo priimtina. Visgi interpretuodami įdedame dalelę savęs. Kas gi yra tas buvimas su savimi? Mokėjimas save priimti? Žinojimas, kuo esi? Kas esi? Ar lengva save pažinti ir tuo pačiu priimti tokį, koks esi? Su visais trūkumais, privalumais, poreikiais. Kaip išmokyti savo vaikus gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka? Juk kiekviena mama, tėtis nori ramybės ir sveiko gyvenimo savo vaikams. Greičiausiai viskas prasideda dar kūdikystėje. Vieni nori nuolatinio patvirtinimo, kad yra matomi, kad yra palaikymo komanda. Kiti gali ilgas valandas tyrinėti save ir aplinką neprašydami buvimo kartu, mėgaud...

Kai mūsų gyvenimai galutinai persikels į virtualią erdvę ir nebebus kitokio bendravimo pasirinkimo, teks išmokti skaityti žinutes. Arba nustoti jas skaityti visai. Pastaruoju metu mažokai tenka bendrauti žiūrint pašnekovui į akis, stebint jo veido mimiką, įsiklausant į intonacijas, išlaukiant jo pauzes, skaičiuojant įkvėpimus. Tiesa sakant, labai vertinu šią patirtį, nes niekada nebūčiau pagalvojus, kad analizuosiu savo potyrį virtualiame bendravime. Esu TŲ laikų žmogus, kuris dar spėjo vaikystę praleisti be mobilaus telefono, youtubinių filmukų ar tiktokų. Galiu palyginti gyvenimą prieš ir po. Abu jie žavūs. Abu labai skirtingi. Ir visgi. Dažniausiai man kliūna viešas tiesmukas savų nuomonės deklaravimas. Ir aš daugiau ne apie tai, kad jos išsakomos (užrašomos). Aš apie tai KAIP tai daroma. Šiandien pagooglinau, ką reiškia žodis nuomonė . Jums įdomu? Nusimanymas, supratimas, pažiūra, nusistatymas . Tai nepatenkino mano smalsumo. Nepaaiškino esmės. Juk tam, kad nusimanyti kažkame, tu...

Kai gyvas organizmas netenka vieno iš savo turėtų gebėjimų, stengiasi jį kompensuoti kitais. Na, tarkim, praradus regą, aštrėja klausa ir lytėjimas. Tai vadinama adaptacija. Tam, kad išgyventų, organizmai stengiasi kaip įmanydami prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Ir tai vyksta ne tik fiziologiniu lygmeniu, bet ir socialiniu, psichiniu ir pan. Tai yra normali, instinktyvi, išgyvenimo reakcija. Įdomu tai, kad vaikai, kurie skirtingai nei suaugusieji, dar nėra išmokyti visuomenės normų arba visuomenėje priimtų (priimtinų?) reagavimo būdų, taip pat adaptuojasi. Tik daro tai pagal savo suvokimą. O suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paremtas bandymais ir po jų sekančia patirtimi. Iš čia kyla atsakymas – kuo jaunesnis savo amžiumi vaikas, tuo jo adaptacinis elgesys labiau naivus, susijęs su fiziologinėmis reakcijomis, labiau primityvus. Ką turiu omenyje? Tarkim, dėmesio poreikio patenkinimo pavyzdžiai. Kūdikis, norėdamas patraukti savo pusėn dėmesį, garsiai verkia. Kuo ilgiau...

Būti laimėtoju. Būti pirmu. Būti aukščiau kitų. Būti pastebėtu. Būti išskirtiniu. Kiek tai jums rūpi? O kiek rūpi tai, kokie yra jūsų vaikai? Greičiau už bendraamžius pradėjo sėdėti? Stotis? Eiti pirmuosius žingsnius? Lanko būrelius? Pirmūnai klasėje? Laimėjo medalį? Kas jie, jūsų vaikai? Kokie jie? Kaip jaučiatės jūs – jų tėvai – kai jie kažką daro geriau nei kiti, geriau UŽ kitus. Arba, atvirkščiai, nedaro nieko panašaus nei kiti. Nedaro nieko... Visada prisimenu save. Pirmūnė nuo pirmosios klasės, olimpiadų dalyvė, piešimo konkursų nugalėtoja, sporto ir šokių būrelių lankytoja. Tokia graži ir gera. Ar aš buvau laiminga? O mano tėvai ir artimieji? Kur link lenkiu? Pasvarstykime. Nuolat skaitau įvairias nuomones. Viena jų – negrūskime į būrelius savo vaikų, nekiškime jų ten per prievartą, neperkraukime jų dienotvarkės papildomomis veiklomis, nes jie, jautrūs organizmai, pervargsta jau mokykloje. Apsiribokime viena papildoma veikla. Stenkimės tartis su vaikais, ieškoti to, kas pači...

Kad fizinis skausmas gali būti viena iš dvasios gelbėjimo priemonių, sužinojau dar tada, kai pradėjau rašyti savo disertaciją paauglių savęs žalojimo tema. Tai buvo kraupus atradimas. Šiurpau ne tik todėl, kad daug skaičiau apie skausmą sau keliančius ir, veikiausiai, visiškai gyvenimu nusivylusius jaunuolius. Jaunas amžius ir tie pasirinkti būdai... Gal labiau todėl, kad jie tai darė tam, kad išgytų... O gydėsi jie patys. Savarankiškai. Daug mąsčiau – kodėl pasirenkamas toks būdas?! Atrodytų, negi nėra kitų variantų padėti sau. Tokia „savigyda“ atrodė labai makabriškai. Vėliau sustojau ties mintimi, kad paauglys renkasi kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama aplink jį, valdydamas savo pojūčius. Greičiausiai jaunuoliams atrodo, kad fiziniai pojūčiai yra labiausiai apčiuopiamas ir lengviausiai pasiduodantis valdymui dalykas. Ir tokiam jauno žmogaus vaizdiniui susidaryti tikrai įtakos turime ir mes – suaugusieji. Pradėkime nuo to, kiek mažai žinome apie emocijas, jų atpažinimą savyje, ki...

Ar dar pamenate savo vaikystę? Aš savąja – taip. Kadais turėjome savo herojus. Kai vienu metu rodė per TV Robino Hudo istorijas, visų kiemo vaikų garbės reikalas buvo turėti savo lanką ir strėles. Lakstėme laukais sušilusiais veidais ir įsivaizdavome save robinais hudais gelbėjančiais vargšus nuo piktavalių. Tuomet giliai viduje jautėmės didvyriais, kurie gali atskirti gėrį nuo blogio. Nė vienas iš mūsų nenorėjo būti blogiuku. Visi siekė Robino vaidmens! Ta šiluma širdyje, įveikus įsivaizduojamą blogį, buvo nepakartojamas jausmas! Gebėjimas įsijausti į herojaus rolę leido valdyti pasaulio dėsnius. Kiekvienas mūsų laukėme naujos dienos ir naujų blogiečių, nuo kurių teks vaduoti pasaulį. Net nežinau, kas labiau „vežė“ – begalinė jėga, kurią tam kartui suteikdavo savadarbis lankas rankose ar mintis, kad esi nenugalimas, apsukrus, teisingas. Vėliau dar ne vienas herojus buvo užvaldęs mus – buvome ir indėnais, ir vergėmis izauromis. Dabar jau net sunku ir besuskaičiuoti, kiek herojų rolių...