Dideli vaikai

Kai mūsų gyvenimai galutinai persikels į virtualią erdvę ir nebebus kitokio bendravimo pasirinkimo, teks išmokti skaityti žinutes. Arba nustoti jas skaityti visai. Pastaruoju metu mažokai tenka bendrauti žiūrint pašnekovui į akis, stebint jo veido mimiką, įsiklausant į intonacijas, išlaukiant jo pauzes, skaičiuojant įkvėpimus. Tiesa sakant, labai vertinu šią patirtį, nes niekada nebūčiau pagalvojus, kad analizuosiu savo potyrį virtualiame bendravime. Esu TŲ laikų žmogus, kuris dar spėjo vaikystę praleisti be mobilaus telefono, youtubinių filmukų ar tiktokų. Galiu palyginti gyvenimą prieš ir po. Abu jie žavūs. Abu labai skirtingi. Ir visgi. Dažniausiai man kliūna viešas tiesmukas savų nuomonės deklaravimas. Ir aš daugiau ne apie tai, kad jos išsakomos (užrašomos). Aš apie tai KAIP tai daroma. Šiandien pagooglinau, ką reiškia žodis nuomonė . Jums įdomu? Nusimanymas, supratimas, pažiūra, nusistatymas . Tai nepatenkino mano smalsumo. Nepaaiškino esmės. Juk tam, kad nusimanyti kažkame, tu...

Kai gyvas organizmas netenka vieno iš savo turėtų gebėjimų, stengiasi jį kompensuoti kitais. Na, tarkim, praradus regą, aštrėja klausa ir lytėjimas. Tai vadinama adaptacija. Tam, kad išgyventų, organizmai stengiasi kaip įmanydami prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Ir tai vyksta ne tik fiziologiniu lygmeniu, bet ir socialiniu, psichiniu ir pan. Tai yra normali, instinktyvi, išgyvenimo reakcija. Įdomu tai, kad vaikai, kurie skirtingai nei suaugusieji, dar nėra išmokyti visuomenės normų arba visuomenėje priimtų (priimtinų?) reagavimo būdų, taip pat adaptuojasi. Tik daro tai pagal savo suvokimą. O suvokimas, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paremtas bandymais ir po jų sekančia patirtimi. Iš čia kyla atsakymas – kuo jaunesnis savo amžiumi vaikas, tuo jo adaptacinis elgesys labiau naivus, susijęs su fiziologinėmis reakcijomis, labiau primityvus. Ką turiu omenyje? Tarkim, dėmesio poreikio patenkinimo pavyzdžiai. Kūdikis, norėdamas patraukti savo pusėn dėmesį, garsiai verkia. Kuo ilgiau...

Būti laimėtoju. Būti pirmu. Būti aukščiau kitų. Būti pastebėtu. Būti išskirtiniu. Kiek tai jums rūpi? O kiek rūpi tai, kokie yra jūsų vaikai? Greičiau už bendraamžius pradėjo sėdėti? Stotis? Eiti pirmuosius žingsnius? Lanko būrelius? Pirmūnai klasėje? Laimėjo medalį? Kas jie, jūsų vaikai? Kokie jie? Kaip jaučiatės jūs – jų tėvai – kai jie kažką daro geriau nei kiti, geriau UŽ kitus. Arba, atvirkščiai, nedaro nieko panašaus nei kiti. Nedaro nieko... Visada prisimenu save. Pirmūnė nuo pirmosios klasės, olimpiadų dalyvė, piešimo konkursų nugalėtoja, sporto ir šokių būrelių lankytoja. Tokia graži ir gera. Ar aš buvau laiminga? O mano tėvai ir artimieji? Kur link lenkiu? Pasvarstykime. Nuolat skaitau įvairias nuomones. Viena jų – negrūskime į būrelius savo vaikų, nekiškime jų ten per prievartą, neperkraukime jų dienotvarkės papildomomis veiklomis, nes jie, jautrūs organizmai, pervargsta jau mokykloje. Apsiribokime viena papildoma veikla. Stenkimės tartis su vaikais, ieškoti to, kas pači...

Kad fizinis skausmas gali būti viena iš dvasios gelbėjimo priemonių, sužinojau dar tada, kai pradėjau rašyti savo disertaciją paauglių savęs žalojimo tema. Tai buvo kraupus atradimas. Šiurpau ne tik todėl, kad daug skaičiau apie skausmą sau keliančius ir, veikiausiai, visiškai gyvenimu nusivylusius jaunuolius. Jaunas amžius ir tie pasirinkti būdai... Gal labiau todėl, kad jie tai darė tam, kad išgytų... O gydėsi jie patys. Savarankiškai. Daug mąsčiau – kodėl pasirenkamas toks būdas?! Atrodytų, negi nėra kitų variantų padėti sau. Tokia „savigyda“ atrodė labai makabriškai. Vėliau sustojau ties mintimi, kad paauglys renkasi kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama aplink jį, valdydamas savo pojūčius. Greičiausiai jaunuoliams atrodo, kad fiziniai pojūčiai yra labiausiai apčiuopiamas ir lengviausiai pasiduodantis valdymui dalykas. Ir tokiam jauno žmogaus vaizdiniui susidaryti tikrai įtakos turime ir mes – suaugusieji. Pradėkime nuo to, kiek mažai žinome apie emocijas, jų atpažinimą savyje, ki...

Ar dar pamenate savo vaikystę? Aš savąja – taip. Kadais turėjome savo herojus. Kai vienu metu rodė per TV Robino Hudo istorijas, visų kiemo vaikų garbės reikalas buvo turėti savo lanką ir strėles. Lakstėme laukais sušilusiais veidais ir įsivaizdavome save robinais hudais gelbėjančiais vargšus nuo piktavalių. Tuomet giliai viduje jautėmės didvyriais, kurie gali atskirti gėrį nuo blogio. Nė vienas iš mūsų nenorėjo būti blogiuku. Visi siekė Robino vaidmens! Ta šiluma širdyje, įveikus įsivaizduojamą blogį, buvo nepakartojamas jausmas! Gebėjimas įsijausti į herojaus rolę leido valdyti pasaulio dėsnius. Kiekvienas mūsų laukėme naujos dienos ir naujų blogiečių, nuo kurių teks vaduoti pasaulį. Net nežinau, kas labiau „vežė“ – begalinė jėga, kurią tam kartui suteikdavo savadarbis lankas rankose ar mintis, kad esi nenugalimas, apsukrus, teisingas. Vėliau dar ne vienas herojus buvo užvaldęs mus – buvome ir indėnais, ir vergėmis izauromis. Dabar jau net sunku ir besuskaičiuoti, kiek herojų rolių...

Iš tiesų labai sunku atsiriboti nuo temų, kurios šiuo metu ne tik užėmusios garbingiausias pozicijas internetiniuose žiniasklaidos portaluose, bet ir nuolat girdimos praeivių kalbų nuotrupose. Dar šiandien nugirdau dviejų valytojų pokalbio dalį, kuri skambėjo maždaug taip: „Žinai, jis jau antrą kartą juo susirgo.“ Norėjau save įtikinti, kad tai visai nesusiję su korona. Nepavyko. Smegenys tarsi užprogramuotos sukasi TA tema. Gal iš įpročio (visgi veik dešimt mėnesių su tuo gyvenu), o gal instinktyviai – norėdamos ap(si)saugoti. Vis pagalvoju, o kodėl jos (mano smegenys) nebando savęs (tuo pačiu ir manęs) apsaugoti išvengdamos TOS temos? Mąstyti pozityviai būtų puiki terapija. Apeiti lanku negatyvą. Įžvelgti pliusus visame šitame jaukale. Lyg ir stengiamės abi, bet pastangos kažkokios vietoje trypčiojančios, trumpalaikės. Jau jau atrodo radau, kuo pakeisti susitikimus su draugais ir pažįstamais ir čia stop – nebegalima ir to, ir ano. Žinau, kad tai laikina, kad praeis, kad taip reikia i...

Ar jūs mokėtės būti mama? O jūs – tėčiu? Ar egzistuoja tokios mokyklos? Žinau, kad yra prirašyta daug knygų, kaip būti mama, tėčiu, bet ar tikrai dauguma jas skaito prieš tampant tėvais? O ar perskaitęs jas visas jau esi išmokęs jais būti? Man įstrigęs Edvardo (Ričardo Giro) klausimas Vivian (Džulija Roberts) filme „Graži moteris“ („Pretty Woman“) – kaip ruoštą kiaušinį ji labiausiai mėgsta? Virtą? Omletą? Kiaušinienę? Plaktą? Kapotą? Ar ji tiesiog renkasi tai, ką ir vyras, su kuriuo ji atsikelia tą rytą? Gal ir per paprastas identiteto ir savo nuomonės turėjimo pabrėžimo pavyzdys, bet jis labai vaizdus. Iš tiesų, kai mūsų namuose atsiranda vaikai, dauguma mūsų iš dalies prarandame savąjį Aš. Kad ir kaip tam besiruoštum, niekada nebūsi iki galo pasirengęs visiems įmanomiems iššūkiams. Dažnokai tenka atsisakyti dalykų, kurie mus anksčiau džiugino, varė pirmyn, buvo mūsų dalimi. Kartais yra visai puikių ir net sveikintinų „praradimų“. Pavyzdžiui, vaikų atsiradimas mūsų gyvenimuose įt...