Dideli vaikai

Ar dar pamenate savo vaikystę? Aš savąja – taip. Kadais turėjome savo herojus. Kai vienu metu rodė per TV Robino Hudo istorijas, visų kiemo vaikų garbės reikalas buvo turėti savo lanką ir strėles. Lakstėme laukais sušilusiais veidais ir įsivaizdavome save robinais hudais gelbėjančiais vargšus nuo piktavalių. Tuomet giliai viduje jautėmės didvyriais, kurie gali atskirti gėrį nuo blogio. Nė vienas iš mūsų nenorėjo būti blogiuku. Visi siekė Robino vaidmens! Ta šiluma širdyje, įveikus įsivaizduojamą blogį, buvo nepakartojamas jausmas! Gebėjimas įsijausti į herojaus rolę leido valdyti pasaulio dėsnius. Kiekvienas mūsų laukėme naujos dienos ir naujų blogiečių, nuo kurių teks vaduoti pasaulį. Net nežinau, kas labiau „vežė“ – begalinė jėga, kurią tam kartui suteikdavo savadarbis lankas rankose ar mintis, kad esi nenugalimas, apsukrus, teisingas. Vėliau dar ne vienas herojus buvo užvaldęs mus – buvome ir indėnais, ir vergėmis izauromis. Dabar jau net sunku ir besuskaičiuoti, kiek herojų rolių...

Iš tiesų labai sunku atsiriboti nuo temų, kurios šiuo metu ne tik užėmusios garbingiausias pozicijas internetiniuose žiniasklaidos portaluose, bet ir nuolat girdimos praeivių kalbų nuotrupose. Dar šiandien nugirdau dviejų valytojų pokalbio dalį, kuri skambėjo maždaug taip: „Žinai, jis jau antrą kartą juo susirgo.“ Norėjau save įtikinti, kad tai visai nesusiję su korona. Nepavyko. Smegenys tarsi užprogramuotos sukasi TA tema. Gal iš įpročio (visgi veik dešimt mėnesių su tuo gyvenu), o gal instinktyviai – norėdamos ap(si)saugoti. Vis pagalvoju, o kodėl jos (mano smegenys) nebando savęs (tuo pačiu ir manęs) apsaugoti išvengdamos TOS temos? Mąstyti pozityviai būtų puiki terapija. Apeiti lanku negatyvą. Įžvelgti pliusus visame šitame jaukale. Lyg ir stengiamės abi, bet pastangos kažkokios vietoje trypčiojančios, trumpalaikės. Jau jau atrodo radau, kuo pakeisti susitikimus su draugais ir pažįstamais ir čia stop – nebegalima ir to, ir ano. Žinau, kad tai laikina, kad praeis, kad taip reikia i...

Ar jūs mokėtės būti mama? O jūs – tėčiu? Ar egzistuoja tokios mokyklos? Žinau, kad yra prirašyta daug knygų, kaip būti mama, tėčiu, bet ar tikrai dauguma jas skaito prieš tampant tėvais? O ar perskaitęs jas visas jau esi išmokęs jais būti? Man įstrigęs Edvardo (Ričardo Giro) klausimas Vivian (Džulija Roberts) filme „Graži moteris“ („Pretty Woman“) – kaip ruoštą kiaušinį ji labiausiai mėgsta? Virtą? Omletą? Kiaušinienę? Plaktą? Kapotą? Ar ji tiesiog renkasi tai, ką ir vyras, su kuriuo ji atsikelia tą rytą? Gal ir per paprastas identiteto ir savo nuomonės turėjimo pabrėžimo pavyzdys, bet jis labai vaizdus. Iš tiesų, kai mūsų namuose atsiranda vaikai, dauguma mūsų iš dalies prarandame savąjį Aš. Kad ir kaip tam besiruoštum, niekada nebūsi iki galo pasirengęs visiems įmanomiems iššūkiams. Dažnokai tenka atsisakyti dalykų, kurie mus anksčiau džiugino, varė pirmyn, buvo mūsų dalimi. Kartais yra visai puikių ir net sveikintinų „praradimų“. Pavyzdžiui, vaikų atsiradimas mūsų gyvenimuose įt...

Mano močiutė kažkada yra man pasakius – „Vaikai mūsų – priešai mūsų, anūkai mūsų – draugai mūsų, nes jie - priešai mūsų priešų“. Atsimenu, tada aš nelabai tesupratau, ką ji tuo norėjo pasakyti ir mes dviese kvatodavom iš šito posakio, ir organizuodavom įvairiausius „keršto“ žygius mano tėvams - ištisus savaitgalius gamindavom ir be saiko valgydavom saldumynus, žiūrėdavom TV lovoje iki vidurnakčio, visą dieną vaikščiodavom namie su pižamomis, nesišukuodavom galvų, man buvo leidžiama mirkti vonioje tiek, kad mano oda susiraukšlėdavo it razina. Aš buvau laiminga su tavimi, močiut. Ėt... kaip aš tavęs pasiilgau... Nesu iš savo močiutės girdėjusi nė vieno blogo žodžio, nė vieno pabarimo, nė vieno nepasitenkinimo manimi. Vos įžengusi į jos namus, jaučiausi palaiminta. Atsimenu visus jos pasakojimus, visus pamokymus, visas keliones drauge. Tikiu, kad esu tokia, kokia esu, didele dalimi dėl to, kad ji buvo šalia visą mano vaikystę.  Bet tekstas ne apie mano stebuklingą močiutę. Turiu klau...

Vakar prieš užmiegant atsiminiau, kaip viena labai protinga dėstytoja kadais mūsų paklausė „Kokių klientų atsisakytumėte?“. Tada buvome pilni jaunatviško naivumo, entuziazmo ir manymo, kad galime pakeisti pasaulį, jei jis mums atrodys bent kiek netobulas. Vos išgirdus klausimą daugelio iš būsimųjų psichologų akys išdavė, kad jis jiems atrodo kiek kvailokas. Bet po kiek laiko, įsiklausius į save, radosi kitos išraiškos – nuostabos. O juk tikrai! Yra žmonių, kurių aš tiesiog nesuprantu, nenoriu priimti, vengiu. Ir dar blogiau – nekenčiu jų, pykstu ant jų, man jų tiesiog gaila. Kiekvienas mūsų pasisakė. Ir po kiekvieno pasisakymo aiškėjo, kad negalime būti Visatos valdytojais, nes yra planetų, kurių mes dar neatradome. Yra ir tokių, kurių vengiame. Kurių egzistavimą neigiame. Kurias norėtumėm tiesiog sunaikinti... nes jos beveik trukdo matyti Saulę. Žodžiu, buvo daug įžvalgų patvirtinančių mūsų netobulumą ir trapumą. Psichologai irgi žmonės. Apie ką aš čia? Pirmiausiai apie tai, kad uni...

Kai aplinkui tiek daug informacijos, labai sunku atsirinkti. Turime prieigą prie įvairiausių šaltinių, kurie, savo ruožtu, turi galimybes nevaržomai skleisti įvairaus pobūdžio informaciją. Esmė – moki ar nemoki atskirti, kuri tos informacijos dalis yra teisinga, kuri – eilinis smegenų plovimas. Kartais pasijauti kaip dideliame teatre, kuriame pats buvai įmestas vaidinti, bet jau nebežinai scenarijaus. O gal niekada jo nežinojai?... Dabar jūs taip pat skaitote mano pateikiamą informaciją. Prašau, atsirinkite tai, kas jums aktualu. Pritaikykite tik tai, kas pasirodys vertinga. Puiku, jei esi brandus suaugęs ir gebi adaptuotis prie tave supančio pasaulio. Atsilaikai prieš informacijos gūsius, išsirankioji esmę, nepasiduodi negatyvui. Ką daryti vaikams? Jie dar neturi užsiauginę to apsauginio sluoksnio, kuris padeda išgyventi, likti nesužeistam. Sakote, neleisti jiems žiūrėti TV, klausytis suaugusiųjų pokalbių? Ar patys tikite, kad įmanoma šiais laikais įlįsti į apsauginį burbulą, jame...

Vaikai – mūsų gyvenimo gėlės. Ir dažniausiai jos išauga ten, kur tu jų visai nesiruošei sodinti, žydi tokiomis spalvomis, kurių tu net nesitikėjai pamatyti, laistymo ir priežiūros reikalauja tokios, kurios tu net nebuvai pasiruošęs suteikti... Ir aprašymas etiketėje visai neatitinka tikrovės... Mes visi – beviltiški sodininkai desperatiškai besistengiantys pateisinti savo vardą. O jei dar tokių augalėlių ne vienas? Ir visi žiūri iš skirtingų kampų į tave su priekaištu akyse... Kuris iš jūsų šimtą procentų patenkintas tuo, kaip vaidinate savo tėviškąją/mamiškąją rolę? Aš pati, vaikų psichologijos magistrė, kartais mintyse sudeginu po vieną vadovėlį, kurį kadais su tokiu pasididžiavimu laikiau iškėlusi kaip vėliavą virš galvos ir maniausi galinti suprasti, pakeisti pasaulį... Dabar tas „pasaulis“ vynioja mane aplink pirštą ir būdamas vos trejų griauna visas vadovėlines tiesas. Ir patarimas suskaičiuoti iki dešimties bei veikti nusiraminus man nebepadeda. Būna minučių, kai norisi trenkt...