(Ne)moteriška ir (ne)vyriška tema apie moteris ir vyrus

 Girdžiu per radiją kalbant apie olimpinį startą ir Lietuvos irkluotojus. Patraukė dėmesį ne pasiekti rezultatai, o tai, kaip jie pristatomi. Daug dėmesio skiriama vyrų irkluotojų nesėkmei ir lyg tarp kitko užsimenama, kad moterų dvivietė išėjo į pusfinalį. Va taip nori nenori pagalvoji, kiek daug reikia investuoti moterims, kad būtų pripažintos lygiavertėmis „vyriškose“ srityse. O! Pakalbėkime apie „vyriškas“ ir „moteriškas“ sritis.

Ko gero kiekvienas iš mūsų žino posakį “Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros”. Kas tai – stereotipinis požiūris į lytį ar gryna gyvenimiška tiesa? Ar tikrai esame tarsi iš kitų planetų ir pasmerkti amžiniems minčių, idėjų, norų prasilenkimams? O gal taip atsikratome ilgo, dažnai varginančio ir sunkaus darbo suprasti vienas kitą, įsijausti į vyro ar moters mąstyseną?

Paklausus pirmo pasitaikiusio vyro, su kuo asocijuojasi žodis „moteris“, tikriausiai išgirstume atsakymą: grožis, emocionalumas, buitis, namai, vaikai, šeima, kelionės po parduotuves, seksas ir panašiai... O paklausus moters apie žodį „vyras“? Tvirtumas, stiprumas, darbas, technika, racionalumas, užsispyrimas, ištvermė... Jau tai mums liudija, kad esame skirtingi. Moterys ir vyrai, kaip dvi atskiros planetos, kurių gyventojais neišvengiamai tampame vos gimus.

Egzistuoja begalė teorijų, daugybė mokslininkų bando paaiškinti tuos skirtumus ir jų kilmę tarp moterų ir vyrų. Vieni mus jungia į neatskiriamą ir vieningą visumą, kiti įnirtingai išskiria, plėšia vienus nuo kitų ir bando įrodinėti, kokie mes skirtingi esame.

Jau nuo pat gimimo į kūdikį imama žiūrėti kaip į būsimą vyrą arba moterį. Juk vien mūsų vardai, kuriuos gauname vos gimus, yra moteriški arba vyriški. Atlikti stebėjimai ir moksliniai tyrimai leidžia teigti, kad, nors berniukai būna žymiai emocionalesni kūdikystėje, auklėjant stereotipiškai – vyrai niekuomet neverkia, jie būna stiprūs ir ištvermingi – išauga šalti, racionalūs ir rimti. O mergaitėms leidžiama rodyti emocijas ir net kaprizus, verkti vos tik kas nutinka, domėtis mada, lėlytėmis, buities darbais ir grožiu. Ar ne nuo čia ir prasideda tas kitos planetos gyventojo ar gyventojos asmenybės formavimas? Ar ne taip tėvai mus pasmerkia tolimesniems nesusipratimams, amžinoms kančioms ir užkerta kelią susikalbėjimui suaugus? Kas yra tinkamiau? Paleisti viską tekėti sava vaga ir nesikišti taip grubiai į vaikų identifikavimąsi, ar formuoti juos pagal stereotipinius vyro bei moters įvaizdžius. Kuriuos, beje, mums taip pat įteigė mūsų tėvai bei mokytojai. Negi nepamenate, kaip jūsų mokytojas ar mokytoja sakydavo „Nesimušk, taip mergaitės nesielgia...“ arba „Nežliumbk, vyrai juk neverkia...“ Ar jūs pastebėjote, kad visuomenė „toleruoja“ berniukų agresyvumą ir priima jį kaip natūralų reiškinį? Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kad moterys „mušasi“ žodžiais? Kodėl taip yra? Gal todėl, kad „mergaitėms muštis negražu“, o berniukas turi būti stiprus ir vyriškas?

Fiziologine prasme moteris tikrai skiriasi nuo vyro. Akivaizdu, ji silpnesnė už vyrą: turi mažiau raumenų jėgos, jos kraujyje mažiau raudonųjų kūnelių, mažesnis plaučių tūris, ji lėčiau bėga, pakelia mažesnius svorius, yra tik keletas sporto šakų, kuriose ji lygiavertiškai galėtų varžytis su vyru, taip pat galima pridurti dažnai pasitaikančią savitvardos bei savikontrolės stoką, gležnumą. Taigi jos galimybės užvaldyti pasaulį gali pasirodyti menkesnės nei vyro, ketinimai ne tokie tvirti ir atkaklūs. Tačiau... yra net posakis, kad jei mums gamta kažko nedavė vienoje srityje, tai būtinai apdovanojo kitoje. Jei vyrus gamta apdovanojo fizine stiprybe, tai moterims davė dvasinės ramybės, mokėjimo atjausti, suprasti, įsijausti į kitą ir į save. Ar žinote vieną iš priežasčių, kodėl moterys gyvena ilgiau nei vyrai? O gi todėl, kad jos labiau kreipia dėmesį į savo kūno kalbą, savo jausmus ir sugeba tuo pasinaudoti. Moterys sugeba tiksliau atspėti ir kitų žmonių emocijas iš veido išraiškų, kalba raiškiau, jų sakiniai sudėtingesni, kalba turtingesnė. Visa tai nulemta egzistuojančių neurologinių skirtumų tarp vyrų ir moterų smegenų struktūros ir funkcionavimo. Ir tai ne paistalai, o faktai, kurie metai iš metų patvirtinami moksliškai.

Viena iš mokslinių teorijų teigia, kad ir vyrai, ir moterys priklauso gamtai, vadinasi, iš esmės, yra panašūs. Tačiau metai bėga, moterys paliekamos prie gamtos, o vyrai priskiriami naujajam – technikos amžiui... Tuomet kaip gi yra su buitinės technikos reklamomis? Moterys išsirenka, o vyrai perka? Tai gal čia tik piniginis klausimas, o ne atsilikimas nuo technikos amžiaus? Juk didžiosios technikos gamybos įmonės orientuojasi į naujos produkcijos, kuri palengvintų namų ruošos darbus, gamybą. O kas geriau, jei ne moterys, žino, kokio įrenginio reikia maisto šildymui, blynų kepimui, drabužių skalbimui, kaip lengviau ir patogiau siurbti kambarius, su kuo valyti dulkes... To tikrai negali pasakyti vyrai, nes jie užsiėmę kitais darbais. Tikrai nenoriu pradėti čia ginčytis, kas, kiek ir kokių namų ruošos darbų atlieka. Tuo labiau, kurie jų yra svarbesni ar vertingesni. Tiesiog bandau jums nupiešti moters ir vyro portretus.

Viename iš populiariausių Lietuvos forumų skaičiau įnirtingas diskusijas, kokie šaldytuvai, skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės yra kokybiškesni. Ir ten šnekėjo moterys! Net nustebau, kiek techninių, cheminių bei fizikinių terminų savo galvelėje gali laikyti moteriškės... Ir jos tikrai nusimanė apie ką kalba! Taigi, tą teoriją apie moterų artumą gamtai, o vyrų naujajam technikos amžiui, galime atmesti. Jau seniai aplinkybės moteris ir vyrus privertė keistis.

Palieskime dar skaudesnę temą – pinigus... Nuo seno buvo įprasta, kad moteris prižiūri namus (trobą), o vyrai dirba lauko darbus. Juk ir dabar, tikriausiai su manimi sutiksite, yra „moteriški darbai“ ir „vyriški darbai“. O nuo to darbų pobūdžio, kaip žinia, priklauso darbuotojo atlyginimas... Argi ne dėl to moterys dažniau uždirba menkesnius atlyginimus, o vyrai – didesnius? Čia net sunku pasakyti, ar darbus gauname pagal stereotipinį požiūrį į savo lytį, ar pagal lytį renkamės darbus, ar stereotipas formuojasi priklausomai nuo atliekamo darbo... Lengva susimaišyti, ar ne? Uždaras ratas, kuris sukasi toliau ir įtraukia mus visus į save: moterys dirba neva moteriškus darbus, dėl to uždirba mažai, iš čia, jos statusas namie taip pat lyg ir žemesnis nei vyro... Reikia įlįsti į kito kailį, kad suprasti, kaip jaučiasi moteris, o kaip vyras...

Psichologų nuomone, labai didelis pavojus slypi tame, kai neleidžiama atsiskleisti unikaliems augančio žmogaus sugebėjimams. Tai yra, kai jis prievartos būdu kreipiamas būti vienokiu ar kitokiu, atitikti vienokį ar kitokį stereotipinį požiūrį. Visi mes tarsi ir žinome, kad maisto gaminimas - tradiciškai moteriška sritis. Tačiau geriausiuose pasaulio restoranuose virėjai dažniausiai vyrai. Fizika - vyriškas mokslas, bet turbūt kiekvienas girdėjo apie Marijos Skladovskos Kiuri pasiekimus. Specializuotas auklėjimas arba mergaičių kreipimas į vieną pusę, o berniukų į kitą, daro žalą. Moterys kurios negali įkalti vinies į sieną, kurios yra visiškai bejėgės, kai sugenda elektros jungiklis arba kai mašinai gatvėje nuleidžia padangą, gyvena nesaugiame pasaulyje ir jaučiasi priklausomos nuo vyrų. Lygiai taip pat vyrai, kurie nesugeba įsisiūti sagos, išsilyginti kelnių arba išskalbti marškinių yra priversti laikytis moterų. Aš nesakau, kad vyro ir moters neišskiriamas buvimas kartu yra smerktinas, nesakau, kad prisirišimas vienas prie kito yra netoleruotinas. Tačiau, tvirtas suskaidymas to, kas vyriška, ir to, kas moteriška, daro žmones vaikiškai priklausomus vieną nuo kito. Tada vyras ir moteris tarsi surišti vienas su kitu ir nuolat bergždžiai priekaištauja vienas kitam: kodėl tu nepadarai to, tu juk vyras, o kodėl tu nepadarai ano, tu gi moteris? Ar negalime užuot baksnoję pirštu į neužbaigtą, neva vyrišką ar moterišką, darbą atlikti jį patys? Ir mylėti bei gi gerbti vienas kitą už gebėjimą išklausyti, suprasti, apkabinti?

Realūs ar tariami vyrų ir moterų skirtumai dažnai yra panaudojami kaip ginklai: pvz., susėda draugės ir šneka: “Tie vyrai tai tokie ir anokie...”. Jų ta kalba lyg ir abstrakti, bet aišku, kad kiekviena kalba apie savą vyrą arba draugą. Ir, o varge, jei šalia sėdintis kurios iš jų vyras girdi tai! Jis tuojau pat pradės pasakot apie moteris savo draugams. Šis pavyzdys primityvus, bet tokiu būdu po truputį mezgasi lyčių karas. Žmonės, užuot, mylėjęsi, pradeda kovas dėl jų galvose tūnančių lytinių stereotipų. Jie kuria anekdotus apie moterų kvailumą, nesumanumą, nevikrumą ir dangstymąsi seksualumu; vyrų storžieviškumą, bukumą, šaltumą ir jėgos demonstravimą ne vietoje ir ne laiku. Labai populiaru ir paranku ieškoti lyčių skirtumų ir jais aiškinti asmeninę nedarną su kažkokiu konkrečiu žmogumi ar nesutarimus tarp žmonių grupių. Dažnas organizacijos arba bendrovės viršininkas, užuot sprendęs vidinius darbuotojų konfliktus,  mostelėjęs ranka tepasako – „Tos moteriškės...“

Kai vyras ir moteris gerai sutaria, jie labai greitai randa, kuo jie skiriasi vienas nuo kito ir kuo panašūs, išmoksta džiaugtis tuo arba apeiti galimas konflikto sritis. Vyrų ir moterų skirtumai bendravimą daro įvairiapusiškesnį, leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę. Čia daug lemia ne tiek psichologinės žinios, gyvenimiška patirtis, įgytas išsilavinimas ar įgimtas sugebėjimas įsijausti į kitą, kiek geranoriškumas ir šiek tiek pastangų. Kiekvienas iš mūsų bendraujame, gyvename, mylimės su konkrečiu žmogumi. Svarbu tą konkretų žmogų matyti, girdėti, suprasti, priimti tokį, koks jis yra, ir nebandyti jo nulipdyti pagal savo turimą ir įsivaizduojamą modelį.