Dideli vaikai

Žmogaus galimybėms nėra ribų, nėra sienų, nėra kliūčių, nėra nieko neįmanomo! Viskas, ką įsivaizduojame kaip trukdžius pasiekti vieną ar kitą tikslą – mūsų susikurtos ribos sau. Nepritariate? Purtote galvą? Pasvarstykime, kaip jas statome ir kada tai prasideda. Kai buvote maži, svajojote tapti kosmonautais skriejančiais raketa į Mėnulį, gydytojais išgydančiais baisiausiais ligas, mokytojais, kurie skleidžia žinių šviesą, dainininkais, kuriems ošia minios. Viskas atrodė realu, artima, ranka pasiekiama. Tai kada, po galais, praradome pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais? Kas jį numarino? Kas atėmė iš mūsų tikėjimą savimi? Ar stebėjote kada mažą vaiką, kuris rimtu veidu aiškina, kaip sėstų už automobilio vairo ir vežtų jus aplink pasaulį? Jis buvo visiškai tikras, kad tai padarys čia ir dabar! Tik duok jam vairą į rankas ir lekiam! Mes, suaugusieji, jau žinome, kad visų pirma reiktų bent vairuoti mokėti. Nekalbant apie pakankamą amžių teisėms įgyti, laiko ir pinigų sąnaudas kelionei...

Kažkada vienas labai protingas žmogus man pasakė, kad būti vienam, tai nereiškia būti vienišam, o mokėjimas būti su savimi – protingo, išlaikyto žmogaus gebėjimas. Tada buvau paauglė. Noras išsiskirti, poreikis atrasti save, savo tapatybę buvo begalinis. Bet pasirinkta taktika, tikriausiai, nebuvo pati tinkamiausia. O gal ir išsakytą mintį tada supratau savaip. Taip, kaip man buvo patogu, kaip buvo priimtina. Visgi interpretuodami įdedame dalelę savęs. Kas gi yra tas buvimas su savimi? Mokėjimas save priimti? Žinojimas, kuo esi? Kas esi? Ar lengva save pažinti ir tuo pačiu priimti tokį, koks esi? Su visais trūkumais, privalumais, poreikiais. Kaip išmokyti savo vaikus gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka? Juk kiekviena mama, tėtis nori ramybės ir sveiko gyvenimo savo vaikams. Greičiausiai viskas prasideda dar kūdikystėje. Vieni nori nuolatinio patvirtinimo, kad yra matomi, kad yra palaikymo komanda. Kiti gali ilgas valandas tyrinėti save ir aplinką neprašydami buvimo kartu, mėgaud...